Baltijos Amerikos klinikos ir Santaros klinikų pilvo chirurgas profesorius Tomas Poškus taip pat laikosi optimistinės gaidos ir pataria, ką kiekvienas mūsų gali padaryti, kad išvengtume šios klastingos, tačiau neretai lėtai besivystančios ligos.
Skausmo žemėlapis
„Kaip malonu sutikti pacientą, kurį dėl storžarnės vėžio operavai prieš 10-12 metų, ir šiandien jis visas švyti gyvenimo džiaugsmu ir sveikata. Tada jauti prasmę savo darbe“, - sako T. Poškus, paklaustas apie chirurgo veiklos subtilybes. 2004 m. baigęs rezidentūrą (bei chirurgu dirbęs garsiojoje JAV Mayo klinikoje) šiandien jis dirba su dviejų tipų pacientais – tais, kuriems prireikia ūminės pagalbos, ir lėtinių ligų atstovais.
Pilvo chirurgija nuo senų laikų buvo labiau skubių būklių gydymas – kažkas nukrito, susižeidė, skundėsi skausmais. Dar prieš šimtą metų žmonės mirdavo nuo paprasčiausio apendicito. Gyvenimą apkartindavo ir kitos ūmios ligos, tokios kaip tulžies pūslės akmenligė, žarnų nepraeinamumai, išvaržos ir t.t.
„Gydant ūmias būkles, laikas nebūna mūsų sąjungininkas. Vienas iš mano mokytojų - nusipelnęs gydytojas chirurgas Romanas Kęstutis Drąsutis – sakydavo, jei pacientui pilvą suskaudo seniau kaip prieš tris dienas, čia ne ūminė liga. Šioje srityje viskas vyksta greitai ir žmogus pas mus atvyksta „taip kaip stovi“ ir pagalbą turime suteikti labai greitai“, - pasakoja T. Poškus.
Paprašytas padėti nubraižyti „pilvo skausmo žemėlapį“ gydytojas pabrėžia, kad visos pilvo skausmo lokacijos yra pavojingos.
„Jei skauda nugarą, tai gali reikšti ir disko išvaržą, nervo uždegimas, bet tai neretai gyvybei nepavojingos būklės. Tuo metu jei staiga ir stipriai pradeda skaudėti pilvą, tai jau rimtas perspėjimas, kad nutiko kažkas tikrai negero. Moterims pilvo apačioje smogiantis skausmas būdingas ginekologinėms patologijoms. Skausmai po dešiniu šonkaulių lanku gali išduoti tulžies takų bėdas. Juosiantis skausmas viršuje signalizuoja apie kasos uždegimą. Visgi siūlyčiau pilvą skirstyti ne į zonas, o daugiau dėmesio kreipti į laiką. Jei staiga pradėjo skaudėti pilvą ir diskomfortas greitai nepraeina, jei šią paletę dar papildo kiti simptomai, tokie kaip pykinimas, vėmimas, vangumas ar pakilusi temperatūra – reikia veikti greitai“, - akcentuoja pašnekovas.
Tiesa, tam tikroms ligoms yra būdingi kiek skirtingi skausmo apibūdinimai.
„Žarnų nepraeinamumas sukelia stiprų, raižantį skausmą, lydimą pilvo pūtimo, gargaliavimo, vėmimo. Kasos uždegimui būdingas pojūtis, it kažkas skausmingu diržu būtų apjuosęs viršutinę dalį, gali prisidėti pykinimas, vėmimas. Kepenų ar inkstų diegliams būdingi stiprūs, ūmūs, labai intensyvūs skausmai, kurie prasideda itin staiga. Visgi ne mažiau pavojingas ir „įprastas“ maudžiantis skausmas, kai truputį pakyla temperatūra, nesinori valgyti – taip gali prasidėti ir apendicitas, ir divertikulitas. Tai chirurginės ligos, kurias neretai tenka operuoti“, - aiškino pilvo chirurgas.
Staiga pasireiškęs skausmas gali būti ir mirtinas.
„Na, pavyzdžiui, absoliuti dauguma pankreatito atvejų būna lėtiniai, tačiau iki dešimtadalio atvejų ligos forma būna sunki. Trečdalis sunkios formos pacientų miršta, nors ilgai ir sunkiai gydomi. Net ir pasveikę jie, deja, retai grįžta į įprastinį gyvenimą, nes lieka buvusių operacijų ir ligos pasekmės“, - teigė profesorius.
Skaudi delsimo kaina
Šiandien gydytojas kiek daugiau dirba teikdamas planinę pagalbą. Praėjusiais metais profesorius su kolegomis daug dirbo prie Storosios žarnos vėžio Lietuvoje diagnostikos ir gydymo projekto (darbo grupės). Specialistai ieškojo būdų, kaip suvienodinti šios ligos diagnostines ir gydymo galimybes Lietuvoje.
„Tai yra labai gera SAM iniciatyva, siekiant sureguliuoti, kaip turėtų būti gydomas storosios ir tiesiosios žarnos vėžys Lietuvoje. Aš – tik vienas iš daugelio darbo grupės narių. Visi bandome sureguliuoti tai, kaip elgtis su pacientu, kuriam įtariamas arba nustatytas storosios žarnos vėžys. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad kuo daugiau šalyje įvairovės, gydant vėžį, tuo prastesni rezultatai. Vienoje ligoninėje gydo vienaip, kitoje, rajoninėje, visai kitaip stebimi ir gydomi pacientai, todėl išgyvenamumo skirtumas kartais gali būti labai didelis. Vienoje europinėje studijoje lietuvių, sergančių storosios žarnos vėžiu, penkių metų išgyvenamumas buvo 12 proc. prastesnis nei Europos gyventojų“, - statistika dalinosi jis.
Koloproktologų bendruomenė inicijavo Lietuvoje tam tikrus pokyčius ir, atrodo, kad greitu metu bus sustyguota, kaip turėtume gydyti, stebėti, tirti sergančiuosius.
2012 m. apie ketvirčiui pacientų būdavo nustatoma IV ir nediferencijuotos vėžio stadijos. Dabar šis skaičius yra tikrai mažesnis, tačiau dar nepakankamai – auglius būtina aptikti kuo anksčiau, kad padidėtų išgyvenamumo statistika. Pirmos stadijos storžarnės vėžio pacientų pasveiksta 90 proc. atvejų. II stadijos – 75-80 proc., III – 45-50 proc., o paskutinėje stadijoje penkių metų išgyvenamumas gali siekti tik 18 proc.
Todėl siekiant gerinti situaciją, labai svarbi storžarnės profilaktikos programa. Ši programa yra skirta 50-74 metų amžiaus asmenims, kuriems vieną kartą per 2 metus gali būti atliekamas slapto kraujavimo testas. Jei testo atsakymas neigiamas – pacientas sveikas, jei atsakymas teigiamas – šeimos gydytojas išduos siuntimą pas gydytoją specialistą. Kolonoskopija ir, prireikus, biopsija yra būdai objektyviai patvirtinti storosios žarnos vėžio diagnozę.
„Jeigu imtumėmės tinkamos ir savalaikės profilaktikos, žymiosios dalies vėžio atvejų būtų galima išvengti. Nuo 2009 m. turime Lietuvoje gana neprastai veikiančią prevencinę programą. Jau turime 1 mln. skryninguotų asmenų, kuriems 50-74 metai. Tiesa, šioje programoje yra keletas trūkumų. Vienas jų – didelė dalis žmonių, kuriems nustatomas teigiamas slapto kraujo mėginys, nepadaro antro žingsnio – kolonoskopijos – ir vaikšto su „pusine diagnostika“. Tai yra blogai, nes nemaža dalis pacientų, kuriems išmatose randama kraujo, serga vėžiu. Kartais trūksta švietimo, kartais gydytojas ne iki galo pabrėžia, kad nustačius teigiamą mėginį, būtina pasidaryti kolonoskopinį tyrimą. Mačiau ne vieną pacientą, kuriam kad ir nustatyti polipai, bet jie keletą metų delsia, nieko nedaro, o tada jau susitikus operuoji išplitusį vėžį, nebegali atkurti žarnų vientisumo ir pan.“, - pabrėžė T. Poškus.
Reikia pasitikrinti ne tada, kai yra blogai, o dar tada, kol sveikata nesiskundžiate.
Polipų vaidmuo
Lietuvoje nuolatos nustatomi keli atvejai, kai pacientai suserga nepasiekę šios programoje numatytos amžiaus grupės. Dažniausiai tai įvairios paveldimo vėžio formos. Visgi, pajauninus programos skryningo amžių, šaliai tai būtų per didelė finansinė našta, nes turėtų būti tiriamia dar daugiau sveikų žmonių.
„Antra, daliai jaunesnių žmonių bus nustatomas teigiamas slapto kraujo tyrimas, tačiau jis nieko nereikš, o žmogui bus sukeliamas nereikalingas stresas. Galiausiai, tiek programos metu, tiek bet kokios kolonoskopinės intervencijos metu yra galimos komplikacijos, pavyzdžiui, prakiūra žarna (1 iš 2 tūkst. atvejų). Skryninguodami be reikalo galime susargdinti dalį sveikų žmonių. Tad pasirinkta amžiaus grupė yra apgalvota, remiamasi literatūros duomenimis – tiriami žmonės, kuriems didžiausia tikimybė sirgti ir atribojami tie, kuriems rizika sirgti dar per maža“, - aiškino profesorius.
Vyrų ir moterų pasiskirstymas šiuo atveju yra apylygis.
Nuo vienos ląstelės pakitimų iki didelio auglio susiformavimas gali užtrukti ir 20-30 metų. Įtariame, kad tai yra laipsninis procesas – iš pradžių atsiranda pakitimai vienoje ląstelėje, tada – ląstelių grupėje, susiformuoja taip vadinama adenoma arba polipas ir po to jis virsta storosios žarnos vėžiu. Tai vadinama adenomos karcinomos seka ir ji apima apie 95 proc. storosios žarnos atvejų. Yra ir retesnių atvejų, kurių sekos medikai dar nemoka nustatyti.
„Kai pacientui aptinkame polipą, manome, kad jau 10-15 metų „nueita“ šioje kelionėje. Jei randame piktybinį auglį, laikas pasidaro dar brangesnis, nes čia ir mėnuo ar keli gali turėti esminės įtakos stadijos ir atitinkamai paciento išgyvenamumui“, - sakė T. Poškus.
Daugiau nei pusė vyresnių nei 60 metų žmonių turi vieną ar daugiau storosios žarnos polipų. Dalis jų nesukelia jokių simptomų, dalis išsivysto į storosios žarnos vėžį – vieną iš dažniausių vėžio formų. Jei kolonoskopijos metu nustatomi polipai („žarnos grybukai“), juos reikėtų iškart ir pašalinti.
„Juos realiai galėtume pašalinti iškart. Vienas iš Lietuvos profilaktikos programos trūkumų yra tas, kad nėra sutvarkytas finansavimas. Jei programos metu padarei kolonoskopiją ir pašalinai polipus, už tai niekas nesumokės. Dėl to nutinka taip, kad pacientui nustatomi polipai, jis išleidžiamas namo, tada ruošiasi atvykti dar kartą ir tada polipai šalinami. Daugelio endoskopuotojų nuomone, taip būti neturėtų – polipektomiją reikėtų stengtis daryti iškart, taip vyksta visame pasaulyje. Priminsiu, kad atlikdami kolonoskopiją dukart, tiek pat padidiname ir storosios žarnos prakiurimo riziką“, - kalbėjo pilvo chirurgas.
Simptomai, kurie turėtų įspėti
Paklaustas, kuo dažniausiai skundžiasi pas jį apsilankę pacientai, gydytojas išvardijo didžiausią nerimą turinčius sukelti simptomus.
„Yra keletas pavojingų simptomų – naujai atsiradęs pilvo pūtimas, tuštinimosi pasikeitimas (vidurių laisvėjimas arba kietėjimas) be aiškios priežasties (nepakeitus mitybos ar fizinio aktyvumo), kartais – nepaaiškinamas pilvo raižymas ir gargaliavimas bei, žinoma, kraujas išmatose. Noriu pabrėžti, kad didžioji dalis pacientų, kurie tuštinimosi metu aptinka kraujo, neserga vėžiu, tačiau tai yra pavojingas simptomas ir jo nepatikrinti būtų rizikinga“, - aiškino profesorius.
Pusiau juokais, pusiau rimtai T. Poškus kalbėjo, kad žmogui vėžio diagnozė reiškia tai, kad jis dabar turės rimtą užsiėmimą – pirmiausia, reikalingas ištyrimas ir teisingas stadijos nustatymas. Likusią dalį padarys gydytojų komanda, kuri turės apsitarti, kaip gydyti šį pacientą. Kartais gelbėjimo planas prasideda nuo gydymo vaistais, kartais nuo operacijos, būna, kad pakanka mažos intervencijos – endoskopinio gydymo, kartais pasirenkamas spindulinis gydymas.
„Nors liga ir gydymas „rimti“, stebime po truputį gerėjantį pacientų išgyvenamumą. Su kolegomis iš Santaros, Kauno klinikų ir NVI tyrėme 2005 ir 2010 m. operuotus pacientus. Stebėjome, kad penkių metų išgyvenamumas pagerėjo beveik 24 proc. Vadinasi, padarėme didelius žingsnius į priekį ir norisi tikėti, kad ištyrus 2015 m. duomenis, jie būtų dar optimistiškesni“, - kalbėjo jis.
Džiugu, kad jau veikia ir Vėžio registras.
Be to, priešingai nei kai kurie mano, pacientų gyvenimo kokybė prieš operaciją būna daug blogesnė nei po. Jau per porą mėnesių žmonės psichologiškai nurimsta, jaučiasi geriau ir fiziškai. Esminiai veiksniai, lemiantys prastesnę gyvenimo kokybę, yra ligos progresavimas ir stomos suformavimas (kuo toliau, tuo labiau žmonės išmoksta gyventi su pastaruoju faktoriumi, neizoliuoti savęs).
Kaip atitolinti ligą
Tuo metu, kai žmogus suserga bet kokios kilmės vėžiu, keisti mitybą jau yra kiek pavėluotas žingsnis, nors ir, žinoma, reikalingas.
„Primenu, kad karcinogenozės pokyčiai vyksta dešimtmečius. Gyvensena itin svarbi šio proceso pradžioje. Labai didelę ir neginčijamą įtaką ligos vystymuisi turi rūkymas, alkoholio vartojimas. Nepaisant visko, ir susirgusį žmogų skatiname grįžti prie sveikos mitybos ir judraus gyvenimo būdo – ne tik siekiant užkirsti kelią ligos atsinaujinimui, tačiau ir vengianti kitų ligų (širdies ir kraujagyslių ligų, cukraligės etc.)“, - informavo T. Poškus.
Didieji priešai jums veikiausiai gerai žinomi.
„Tiesiogiai su storosios žarnos vėžiu yra susijusi vakarietiško tipo, greita mityba – valgome daug mėsos produktų ir mažai žalumynų. Yra gana patikinimų duomenų, kad tai susiję su mikrobais, gyvenančiais mūsų žarnyne. Buvo tyrimas, kai pelės maitintos amerikietiško ir afrikietiško tipo mityba. Pirmuoju atveju navikai formavosi greičiau ir, kas įdomu, perkėlus šių pelių žarnyno mikrobus, procesas buvo apsuktas. Ko gero, einame ta linkme, kad rasime naują vėžio sukėlėją ir jis bus susijęs su tuo, ką mes valgome. Jei norime nesirgti storosios žarnos vėžiu, turime į mitybą įtraukti daugiau skaidulų, daržovių ir vaisių, vengti apdorotų mėsos produktų“, - vardijo T. Poškus.
Kalbėdamas apie žalingus įpročius, gydytojas pasakojo, jog Danijoje kai kurios operacijos yra neatliekamos, jei pacientas nemeta rūkyti (ir tai testuojama kraujyje).
„Mano supratimu, mes labai dažnai linkę duoti tabletę, išoperuoti pacientą, o ne kalbėti apie tai, kas yra paprasčiausia – nerūkyti, sveikai maitintis, adaptuoti tinkamą gyvenimo būdą. Anksčiau galvota, kad viską lemia chirurgas, tačiau jis yra esamos paciento situacijos, jo ligų įkaitas. Pacientas, norėdamas geriausio rezultato, turėtų įdėti ir savo indėlį“, - pabrėžė jis.
Tam, kas atras tą vieną sukėlėją ar visą mechanizmų grupę, lemiančią storosios žarnos vėžį, gydytojo teigimu, tikrai bus skirta Nobelio premija (o kadangi jaunąją medikų kartą jis apibūdina kaip labai šviesą ir pasiaukojančią, tikėtina, to netruks ilgai laukti).
Žmonėms, kurių artimoje aplinkoje (pirmos eilės giminės) buvo storosios žarnos vėžio atvejų, reikėtų pasidomėti, ar tai ne šeiminis, paveldimas vėžys, daugiau dėmesio skiriant ankstyvesnei patikrai.
Skaičiuojama, kad jei brolis, sesuo ar tėvai susirgo, pavyzdžiui, 60-ies metų, pasitikrinti reikėtų dešimt metų anksčiau. Jei kažkas susirgo 50-ies, kolonoskopiją reikėtų darytis jau 40-ies metų.
„Visgi daugeliui genetinis polinkis susirgti vėžiu sudaro 50 proc. Pusė priklauso nuo mūsų, pusė – nuo genetikos“, - reziumavo pašnekovas, ragindamas labiau rūpintis savo sveikata.