Kai rinkosi gydytojo profesiją, apie skausmą negalvojo
Ne kiekvienam drąsu svajoti apie gydytojo profesiją, kurioje tiek skausmo ir atsakomybės. Tačiau rinkdamasis gydytojo profesiją A. Macas nedvejojo, o įkvėpimo ir motyvacijos sėmėsi iš filmų ir literatūros.
Gydytojo profesiją jis pasirinko pažiūrėjęs tuometinį Čekoslovakijos (dabar Čekija ir Slovakija) meninį filmą „Ligoninė miesto pakraštyje“. Šiame filme buvo vaizduojama nedidelės regiono ligoninės kasdienybė. Paprastumas, iššūkiai, sprendimai – visa tai sužavėjo būsimą gydytoją.
O štai anesteziologo reanimatologo kelią A. Macas pasirinko perskaitęs alytiškės gydytojos reanimatologės Birutės Žemaitytės knygą „Palydėsiu į Tėvo namus“.
„Ar tuo metu galvojau apie skausmą? Kiek atsimenu – ne. Juk tikėjau, kad galėsiu visus išgydyti. Suprantama, kad tai jaunatvinis maksimalizmas, bet, manau, toks jis ir turi būti, kai tau 18 metų. Dabar manau kitaip. Tačiau taip pat labai svarbi kasdienybė. Ne tik sėkmės istorijos ugdo. Neretai ugdo ir augina sunkūs atvejai. Labai dažnai žmogui reikia net ne sėkmingo gydymo rezultato, o tiesiog buvimo šalia jo. Tą kartais daug geriau už mus, gydytojus, atlieka slaugytojos“, – sako A. Macas.
Sutinka įvairių pacientų, o kai kuriuos iš jų įsimena ilgam
Šiandien A. Macas yra LSMUL Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas, gydytojas anesteziologas–reanimatologas, Lietuvos anesteziologų–reanimatologų draugijos prezidentas. Jei skaičiuotume ir gydytojo rezidento pirmąsias darbo dienas, tai iš viso gydytojo kelyje A. Macas jau praleido 22 metus, tačiau savarankiškai dirba 19 metų. Per šį laiką prieš jo akis įvyko daugybė pokyčių.
„Iš tiesų, medicina keičiasi. Ji įgijusi pagreitį, technologinę pažangą. Galime daug daugiau nei anksčiau. Atrodo, vos 20 metų praėjo, bet pokyčių turime labai daug. Ir kaip bevertintume – Lietuva žengia į priekį. Esame prie pasaulinių lyderių. Grubiai vertinant – pasaulyje yra 8 milijardai žmonių, prie sveikatos priežiūros prieigą turi tik apie 2 milijardus žmonių, o mes tarp tų 2 milijardų esame tarp valstybių lyderių“, – pastebi A. Macas.
Du darbo dešimtmečiai gydymo įstaigose A. Macui leido pamatyti ne tik pažangą, bet ir didelę pacientų įvairovę. Gydytojas prisipažįsta – kai kurie iš jų išties įsimena ilgam.
„O ligonių yra labai įvairių. Maloniausi tie, kurie geba ramiai priimti žinią ir ryžtis gydymo planui. Labai džiugina kantrūs ligoniai – jiems simpatizuoja daugelis, su jais gera kartu žengti gydymo keliu ir daug pasiekti. Kuriuos prisimenu? Turbūt stebuklingo sveikimo atvejus, o kartu ir liūdnus bet ramius susitaikiusius ligonius. Net jei laiko lieka nedaug – kartais žmogus geba patirti tiek daug, kiek per visą gyvenimą nebuvo patyręs ar nuveikęs“, – sako A. Macas.
„Kai svajoji apie gydytojo darbą, neįsivaizduoji visų jo paslapčių. Visų šviesių ir gerokai liūdnesnių akimirkų. Neįsivaizduoji ir tos šilumos, kurią gauni iš sveikstančių pacientų. O net ir tais liūdnais atvejais, kai daug pacientui negali padėti – būna labai daug nuostabių ir šviesių akimirkų. Tad svarbiausia yra žmogaus šiluma, galėjimas tyliai džiaugtis sveikstančiu ir į gyvenimą sugrįžtančiu žmogumi“, – dalinasi gydytojas.
Nuo perdegimo saugo artimieji, darbo higiena ir laisvalaikio režimas
Kaip bebūtų, pacientai dažnai atsirenka „savo“ gydytojus – vienus mėgsta labiau, nei kitus, o tai lemia, kad ir pasitiki vienais labiau, nei kitais. Tad kas skiria mėgstamą gydytoją nuo mažiau mėgstamo?
„Pradėsiu nuo vieno garsaus lietuvių filosofijos profesoriaus Juraičio minties: norint, kad Tavo kontora klestėtų – turi būti malonus ir punktualus. Kadangi šis VDU profesorius buvo kunigas – tai jis sakydavo apie Universitetą ir Bažnyčią. Tą patį galima pasakyti ir apie mediciną. Tad kaip ten bebūtų, gydytojas visų pirma turi būti malonus. Visiškai suprantam – jis turi būti žmogiškas, tikras. Negerai, kai gydytojas yra „puikusis“. Tada ne kas“, – sako A. Macas.
Pastaraisiais metais dažnai kalbame apie perdegimą – jis ypač aktualus ir gydymo įstaigose. Anot A. Maco, turime suprasti, kad medicina tobulėja, gerėja kokybė, o gerindami gydymo kokybę turime ir aukštesnius reikalavimus dirbantiems sveikatos srityje.
„Daug lengviau pakelti krūvį, jei į mediciną atėjai turėdamas pašaukimą. Jei matai prasmę to, ką darai. Tuo metu gali daug daugiau pakelti. Labai svarbu artimi žmonės – šeima, draugai. Labai padeda mieli ir sveiki pomėgiai. Tačiau darbo higiena ir laisvalaikio režimas yra būtini ir neatsiejami. Kartais mes skubame norėdami daugiau užsidirbti, greičiau visko pasiekti. O to daryti nereikia. Nepamirškime, kaip mano mokytojai sakydavo – „kantrusis laimi“. Arba – „kelią nueina einantis“, – sako A. Macas.