Pats Klaipėdos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos 2-ojo skyriaus medikas, nors per daugiau nei 30 metų, išgelbėtų gyvybių nesuskaičiuotų, tačiau kukliai šypsosi ir tramdo jaudulį netikėtai sulaukęs žiniasklaidos dėmesio.
Pirmasis Klaipėdoje pradėjo operuoti galvos smegenų navikus
– Štai sėdite kabinete, geriate kavą. O kaip gi ta neurochirurgo kasdienybė? Darbas operacinėje prilygsta „vaikščiojimui peilio ašmenimis“? Operuojant čiaudulys, rankos truktelėjimas gali būti lemtingi?
– Kai tavo rankose kraujagyslės, ar operuoji giluminius navikus, iš tiesų ir milimetro nuokrypis gali būti lemtingas. Tačiau neurochirurgas nėra Dievas. Nepažįstu nė vieno mediko, kuris nebūtų suklydęs.
Nesutikčiau, kad darbas operacinėje – vien stresas ir įtampa. Aš, kiek leidžia aplinkybės, visuomet jau prieš žengdamas į operacinę galvoje turiu aiškų operacijos planą. Žinoma, kartais įvyksta ir neplanuotų situacijų, kurios priverčia pakeisti numatytą planą, pavyzdžiui, operacinėje netikėtai sustoja paciento širdis ar įvyksta smegenų brinkimas.
Neurochirurgui daug nerimo kelia gretutinės ligonio patologijos, pavyzdžiui, širdies nepakankamumas, krešumo sutrikimai. Noriu pabrėžti, kad neurochirurgija – vienareikšmiškai komandinis darbas, į kurį įtraukta daug žmonių: nuo valytojos iki gydytojo. Čia svarbūs visi etapai: pradedant akimirka, kai vyksta pirmoji paciento konsultacija ir baigiant ligonio išlydėjimu namo. Nes net laiku neatliktos smulkmenos gali būti lemtingos ligoniui.
– Kiek metų prireikia, kol parengiamas geras neurochirurgas?
– Mano mokymosi laikais licenciją gaudavome po 12-14 metų, šiuo metu tai trunka 11 metų. Tačiau gavus licenciją, mokslas nepasibaigia, ir kad tvirtai stovėtum ant „neurochirurgo kojų“, vienam prireikia dar 5 metų, o kitam neužtenka ir viso gyvenimo. Neurochirurgija – sparčiai besivystanti medicinos sritis, tad norint būti profesionalu, būtinas nuolatinis tobulėjimas, disciplina bei geri laiko planavimo įgūdžiai. O pirmu smuiku visgi groja mediko pašaukimas ir žmogiškosios savybės.
– Pirmasis Klaipėdoje pradėjote operuoti galvos smegenų navikus. Mėgstate iššūkius?
– Taip, mėgstu. Dar Būdamas 8-okas patyriau sunkią galvos traumą ir kurį laiką buvau tarp gyvybės ir mirties. Pasveikęs sau daviau pažadą, kad gyvenimą skirsiu medicinai ir joje ambicingai dirbsiu siekdamas maksimaliai padėti žmonėms. Būtent ši priesaika mane dar 2005 atvedė į uostamiestį. Čia iki tol niekas neoperavo galvos smegenų navikų ir visi ligoniai buvo siunčiami į Kauno klinikas. Tai sukeldavo daug nepatogumų ir streso tiek ligoniams, tiek jų artimiesiems. Juk ne kiekvienas gali kasdien važinėti iš Klaipėdos į Kauną aplankyti artimuosius... Nusprendžiau pakeisti šią „tarybinę tradiciją“ ir suteikti galimybę ligoniams ir jų artimiesiems gauti tokia pat pagalbą arčiau namų. O būti pirmam – visuomet sunku.
Tad išties pirmosios operacijos buvo visiems didžiulis iššūkis: stigo elementarių instrumentų, technologijų, personalo įgūdžių, patirties. Tačiau degiau noru išvystyti neuroonkologiją Klaipėdoje ir žinojau, kad įsivažiuosime ir pasieksime savo tikslą. Džiaugiuosi, kad šiandien neurochirurginė pagalba yra tapusi viena stipriausių Klaipėdos universitetinės ligoninės grandžių.
Mitai ir realybė
– Ar gavus siuntimą pas neurochirurgą verta sunerimti, kad bus reikalinga sudėtinga operacija?
– Išsigąsti iškart nereikia. Pastebiu, kad 90 proc. pacientams, kurie praveria kabineto duris reikalinga ne operacija, o neurologo konsultacija.
Susiduriame su problema, kad kai kuriems šeimos gydytojams stinga kompetencijos. Tad ligoniai nepatenka pas neurologą, o nukreipiami tiesiogiai pas neurochirurgą. Tačiau vizitas pas neurochirurgą – turėtų būti natūralaus algoritmo pabaiga, kuomet ligonį prieš tai ištiria šeimos gydytojas bei neurologas, o neurochirurgas sprendžia, ar reikia operacijos. Deja, kol kas mus šalyje taip nėra.
– Kaip manote, ar pagrįstai žmonės baiminasi neurochirurginių operacijų? O gal smegenų operacijos, priešingai daugelio manymui, nebėra tokios grėsmingos?
– Svarbu įsisąmoninti, kad galvos smegenų operacija – tai nėra mirties nuosprendis. Viskas priklauso nuo konkrečios ligos ir paciento. Standartiškai lyginti operacijų negalime. Žmogaus anatomija panaši, tačiau kiekvienas atvejis ypatingas. Vienus navikus galime pašalinti ir žinoti, kad ligonis tikrai pasveiks, kitų atveju – jau operuodami suvokiame, kad tikimybė pacientui išgyventi per dvejus metus siekia vos 10 proc.
– Dažniausias klausimas, kurį neurochirurgo kabinete užduoda pacientai yra „ar gyvensiu?“
– Tokių tiesmukų klausimų būna retai. Ištarti žodžius „ar gyvensiu?“ reikia daug drąsos. Tad pirmiausia neurochirurgas atlieka psichologo vaidmenį ir ligoniui padeda įveikti operacijos baimę. Žmogus turi išdrįsti įvardinti situaciją bei jai nusiteikti psichologiškai. Tik tuomet žmogui galima padėti. Praktika rodo, kad kitu atveju, nors operacija atliekama sėkmingai, dažnai ištinka gretutinės patologijos, komplikacijos.
– Ar dažnai pacientai patys sau skelbia diagnozę, remdamiesi internete rasta informacija bei mano geriau žinantys už medikus?
– Nematau nieko blogo, kad žmonės domisi ir ieško atsakymų internete, kokia liga juos kamuoja. Juolab, kad kartais šeimos gydytojai jiems neskiria užtektinai laiko. Tačiau būtina suvokti, kad jau pravėrus specialisto kabineto duris, reikia įsitikinimus palikti už durų. Aiškintis diagnozę ir teisę spręsti dėl tolimesnio gydymo – profesionalų darbas, kurie kelia savo kompetenciją ir gilina žinias visą gyvenimą.
Jei matau, kad žmogus įsikandęs internete rasta klaidinga informacija, visuomet skiriu daugiau laiko ir detaliai išaiškinu situaciją. Norint pasveikti pacientai besąlygiškai turi pasitikėti medikais.
– Gal galite įvardyti populiariausius mitus?
– Pavyzdžiui, galvos skausmas signalizuoja apie naviką. Kitas mitas – gerybinio auglio, vyresnio amžiaus žmonėms – ypač 70-80 amžiaus operuoti nereikia, nes senolis neištvers operacijos.
Spragos: medikų trūkumas ir mažas finansavimas
– Per metus Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Neurochirgijos klinikoje atliekama daugiau nei 1000 operacijų. Įvykių tikriausiai buvo įvairių. Ar išskirtumėte vieną įsimintiniausią? Dažnai tenka susidurti su ypatingomis situacijomis?
– Kiekvienas atvejis ypatingas ir atrodo, kad kiekvieno žmogaus istoriją išgyvenu pats. Ir dabar, jums uždavus šį klausimą, akyse mirga išgelbėtų ligonių veidai (šypsosi). Kiekvieno žmogaus gyvybė svarbi tiek jam, tiek jo artimiesiems.
Iš sunkesnių situacijų galėčiau įvardyti pacientą, kuriam buvo peršauta galva ir jam išgyventi vilties nebuvo. Tačiau sėkmingai atlikus galvos smegenų operaciją, vyras šiai dienai vaikšto savomis kojomis, turi šeimą, vysto verslą.
– Galvos smegenų auglių diagnozuojama vis daugiau, insultas išlieka viena iš dažniausių mirties priežasčių. Kaip laiku pastebėti grėsmingus simptomus?
– Galvos smegenų augliai gali būti diagnozuoti bet kurio amžiaus žmonėms, bet dažniau nustatomi vyresniems – 50 -70 metų amžiaus grupėje. Sunerimti reiktų, jei žmogus skundžiasi intensyviais galvos skausmais, atsiranda pirmieji epilepsijos priepuoliai, pradeda silpti rankos ar kojos, be priežasties padidėja rankų ir kojų pirštai, sutrinka žmonių psichika. Yra auglių, kuriuos pradžioje išduoda tik ilgalaikis zvimbimas ausyse. Tiesa, navikai ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų.
Žmonės privalo būti atidūs savo kūnui, o šeimos daktaras – išklausyti paciento nusiskundimų ir teisingai nukreipti reikalingo specialisto konsultacijai.
– Neurochirurgu dirbate jau beveik 20 metų. Kokius šioje srityje pokyčius ir ateities iššūkius regite?
– Darbo metodika išliko ir išliks ta pati – dviračio neišrasime. Tačiau technologijos ženkliai tobulėja ir neabejoju, kad dar labiau tobulės. Per pastaruosius 20 metų labai pagerėjo pacientų išgyvenamumas ir gyvenimo kokybė po neurochirurginių operacijų. Taip pat greitėja ligų diagnostika, gerėja ligonių slauga. Manau, kad ateityje tai darysime dar greičiau, paprasčiau, pigiau.
– Kokias spragas įžvelgiate Lietuvos medicinos sistemoje?
– Medikų trūkumas, kurį lemia per mažas finansavimas. Valstybė bando kompensuoti gydytojų trūkumą santykinai nedideliais atlyginimais, taip priversdami gydytojus, norinčius gyventi oriai Lietuvoje, dirbti 1,5-2 etatų krūviu. Tai tampa norma norint gauti kiek padoresnį atlyginimą ir išgyventi Lietuvoje. Būtent dėl didesnių atlyginimų, geresnių socialinių garantijų bei mažesnio krūvio nemaža dalis medikų emigruoja. Manyčiau, kad Lietuvos gydytojų darbo užmokestis turėtų neatsilikti nuo kitų Vakarų Europos sąjungos šalių ir siekti 5-7 tūkst. eurų už 1 etatą, o ne už 2 ar net 3 etatus.
Į finansavimą remiasi ir įrenginių pirkimai. Liūdna, kad medicinos srityje svertu laikoma mažesnė kaina, o ne kokybė. Juk taip taupoma pacientų sveikatos sąskaita.
Nepriimti padėkos – nepagarba pacientui
– Pacientai žavisi jūsų kantrybe, rūpesčiu ir dėmesiu. Jau anksčiau esate pelnęs nuoširdžiausio gydytojo nominaciją. Svarbu būti įvertintam?
– Dirbu mylimą darbą, stengiuosi jį atlikti maksimaliai kokybiškai. Įvertinimas – netikėta staigmena. Tikiu, kad tai – pasekmė atlikto darbo ir santykio su ligoniais. Tačiau dirbu ne dėl nominacijų. Džiaugiuosi, kad žmonėms, jų artimiesiems galiu grąžinti gyvenimą, palengvinti kasdienybę, išvaduoti iš skausmų, suteikti vilties. Didžiausias įvertinimas, kai žmogus nuoširdžiai besišypsodamas ir eidamas savomis kojomis pasako „ačiū”.
– Ar dažnai padėka išreiškiama kava, gėlėmis ar net pinigais?
– Pasitaiko įvairių atvejų. „Gaudyk, drausk ir bausk“ – ribotas mąstymas. Nepriimti padėkos – kai kuriose šalyse nepagarba pacientui. Galbūt jam nuo to bus geriau, ypač kai tai daroma iš visos širdies... Juk, kai jūs nueinate į kavinę ir esate gerai aptarnauta, turbūt, nieko nenustebinsite palikdama arbatpinigių. Net tokioje šalyje kaip Japonija, atsidėkojimas operavusiam gydytojui yra normali (tradicinė) praktika, nors uždirba jie kur kas daugiau nei mes... Tai tiesiog kultūros, mentaliteto dalis, kuri neįtakoja tavo gydymo, tačiau ligoniui nuo to būna geriau.
Noriu pabrėžti, kad „ko nors“ davimas neturi jokios įtakos darbo kokybei, nes esi profesionalas. Tad bet kurio atveju atliksi savo darbą kokybiškai. Be to, mano moraliniai įsitikinimai niekuomet neleidžia nieko paimti iš paciento, kol jo neišlydžiu pro ligoninės duris, po sėkmingai atlikto gydymo.
– O ką veikiate, kai grįžtate namo, nusiimate gydytojo chalatą, telefoną padedate į šalį? Kokie Jūsų hobiai?
– Laisvalaikį skiriu šeimai. Turiu tris vaikus: 10 ir 1 metų berniukus bei 6 metų mergaitę. Daug skaitau: po knygą per savaitę, taip pat mėgstu keliauti, mokytis užsienio kalbų. O mano stiprybė – tai mano tikėjimas.