Nors ši moteris kasdien kovoja su kitų mirtimi, neretai į ją žiūri kaip į priešę: būna, kad verkia visi

„Mes esame tie, kurie su mirtimi susitinka praktiškai kiekvieną dieną. Taip yra to liūdesio. Yra toks nusivylimas savo specialybe, kai negali padėti žmogui. Tada galvoji, ką tik padaryti, kad jam būtų lengviau“, – atsidūsta VšĮ Ukmergės ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėja gydytoja Aušra Rodzevičienė.

A. Rodzevičienė yra viena iš Lietuvos gydytojų, nominuotų išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas“.

Be adrenalino nebegali

Tikriausiai daugelis yra matę bent vieną serialą ar filmą apie tai, kas vyksta ligoninės priimamajame ir gali įsivaizduoti, kokį stresą ten patiria ne tik pacientai, bet ir gydytojai. Atlikdama internatūrą, pasakoja A. Rodzevičienė, didžiąją dalį laiko ji praleido būtent ten. „Man visai patiko tas ekstremalus darbas. Taip ir nusprendžiau, kad visai nieko ta anesteziologija“, – sako skyriaus vedėja.

Pasiteirauju, ar tikrai ją patraukė būtent darbo ekstremalumas. Išgirdusi klausimą, A. Rodzevičienė nusijuokia: „Aš tokia gan ūmesnio charakterio, tai toks darbas man tinka, – gydytoja trumpam nutyla ir surimtėjusiu balsu toliau tęsia mintį. – Chirurge savęs neįsivaizdavau. Stovėti operacinėje reikia labai daug ištvermės. Terapijoje reikia kantrybės... Man tinka dirbti ten, kur padarei darbą ir matai efektą. Aišku, ir čia reikia kantrybės, kartais net ilgiau nei terapeutams. Bet vis tiek mano specialybėje yra daugiau ekstremalumo“.

Kad pasirinkta specializacija nėra lengva, A. Rodzevičienė neneigia, bet tikina, jog šiandien savęs jau kitaip neįsivaizduoja nei ji, nei jos šeima. „Pavargstu, tikrai pavargstu. Kitąsyk grįžtu namo ir gyvenu mintimis apie savo pacientus“, – teigia A. Rodzevičienė. Po šių žodžių gydytoja atsidūsta ir priduria, kad tai tikriausiai yra visų gydytojų kasdienybė. „Nieko čia naujo. Visi gyvename savo darbais, savo pacientais“.

Nuo cinizmo gelbsti kolegos

Nėra naujiena, kad tam tikrų profesijų atstovai bėgant metams tampa cinikais. A. Rodzevičienė teigia, kad to savyje dar nemato, tačiau cinizmo užuomazgų pastebi pas vyresnius kolegas. „Tai turbūt atsiranda su metais arba nuo per didelio darbo krūvio. Man teko dirbti 4 darbuose. Tampi kaip mašina ir nebeturi laiko gilintis į tą žmogų, jo emocijas, jo aplinką. Bet tada save stabdai, mažini krūvį. Supranti, kad perdegei“, – dalinasi pašnekovė.

Gydytojams, sako A. Rodzevičienė, trūksta psichologų pagalbos, todėl skyriaus darbuotojai tampa vieni kitų psichologais. „Darbe verkiam visi. Porą atvejų turėjome, kad verkė visas skyrius. Verkiam atvirai, ypač, jei tai susiję su vaikais. Ir kai verki, visi sako, ko tu tiek daug dirbi, eik pailsėti. Bet labai džiaugiuosi dėl kolegų. Turime labai daug jaunų darbuotojų. Vienas kitą išklausome, padedame“, – sako skyriaus vedėja.

Paskaitų, kursų, kaip valdyti stresą esą būna. Tačiau, pasakoja gydytoja, jie skirti suvaldyti pacientų ir jų artimųjų stresą, o ne savo paties. „Pacientų artimieji turėtų suvokti, kad mes tie žmonės, kurie geriausiai žino situaciją. Mes ne pakenkti norime, o padėti. Bet gaunasi, kad iš jų pusės būna pasipriešinimas. Tada būna liūdna, tave ima stresas, nes į tave žiūri kaip į priešą. Tada būna labai sunku. Bet nusiramini, nes supranti, kad jiems irgi sunku, jiems kitaip neišeina suvaldyti savo emocijų“, – atvirauja pašnekovė ir tikina, kad ir gydytojai, ir artimieji, ir pacientai turi dirbti kaip viena komanda, komunikuoti.

Gydytoja anesteziologė taip pat turi patarimą – siūlo visiems būti žmogiškesniems. „Reikėtų sergančiam žmogui atnešti ne tik bananą, bet ir gerą žodį pasakyti, paglostyti. Su tuo pačiu gydytoju nereikėtų kalbėti kaltinančiu ar pakeltu tonu, o tiesiog paklausti, kuo galite padėti, gal pacientas kokių nors vaistų neišgėrė“.

Didžiųjų miestų klinikų konkurencija neviliojo

A. Rodzevičienė yra kilusi iš Širvintų, tačiau nuo 2010 metų dirba Ukmergės ligoninėje. Esą tokį pasirinkimą nulėmė noras būti arčiau namų. Savo pasirinkimo gydytoja sako nesigailinti. „Visos svajonės konkuruoti... Didžiųjų miestų klinikose yra konvejeris. Ten žmonės save pameta, pavargsta kaip asmenybės, pervargsta ir susvetimėja. Aš to nenorėjau“, – tvirtai sako ji.

Nors Ukmergės ligoninėje dirbantis kolektyvas yra mažesnis, A. Rodzevičienė teigia, kad jie visi yra susigyvenę lyg šeima, o slaugytojos tapusios kaip mamos. „Mes vienas kitą palaikom. Nėra susvetimėjimo, kuris labai jaučiasi didžiuosiuose miestuose. Jie vienas į kitą kaip vilkai žiūri, konkuruoja. O čia mes laisvai gyvenam. Mažesnėje ligoninėje, mažesni įtampos faktoriai. Taip, turi daugiau išmanyti, daugiau mokėti, daugiau suprasti, nes tu vienas lieki lauke. Bet čia jau kiti dalykai“, – teigia A. Rodzevičienė.

Ir nors mažesnio miestelio ligoninėje mažiau susvetimėjimo, gydytojams esą iškyla kitos problemos. Esą kai tik atvažiavo dirbti į Ukmergę, A. Rodzevičienė rado tuščią skyrių. „Oi kaip čia atvažiavus verkiau. Skyrius buvo tuščias. Man buvo šokas. Bet laikui bėgant viską susitvarkėme. Galiu būti rami, kad jei man ar mano vaikui nutiks nelaimė, tai tikrai gausime neprastesnę pagalbą nei Vilniuje ar Kaune. Bet kai atvažiavau, buvo liūdnas vaizdas“, – su pasididžiavimu sako anesteziologė.

Ši gydytoja dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką specialioje platformoje: