2014 metais jam pasiūlė padirbėti greitosios medicinos pagalbos vairuotoju.
„Maniau, padirbsiu kokį mėnesį, nepatiks ir išeisiu. Bet kažko vis dar neišeinu“, – pasakojo L. Balseris, nuo, kaip pats sako, žemiausio laiptelio – vairuotojo – pasiekęs aukščiausią paramediko laipsnį ir dabar netgi tapęs Kauno bei Palangos paramedikų mokyklų dėstytoju, Greitosios medicinos pagalbos tarnybos instruktoriumi.
Per kone dešimtmetį L. Balseris išgelbėjo ne vieną gyvybę, nors ir pats prisipažino ne kartą patekęs į pavojingą situaciją. Jo darbas neliko nepastebėtas ir portalo „Delfi“ skaitytojų. L. Balseris yra nominuotas „Tautos gydytojo“ rinkimuose „Greitosios medicinos pagalbos mediko“ kategorijoje. Tai – vienas iš daugiausiai skaitytojų simpatijų sulaukusių šios srities medikų.
Siūlyti savo kandidatus ir balsuoti už labiausiai patikusį medicinos darbuotoją ar įstaigą portalo „Delfi“ rinkimuose „Tautos gydytojas“ galite čia.
Galvodavo, kaip pats gelbėtų žmones
Kaip minėta, L. Balseris neapsiribojo greitosios pagalbos vairuotojo darbu ir nusprendė tapti paramediku. Paklaustas, kodėl pasirinko tokį nelengvą darbą, pašnekovas atviravo: „Nuvykdavau į įvykio vietą su tuometinėmis felčerėmis ir matau, kad reikia pagalbos. Jos sako: „Paduok tą ar aną“, o kas taip vadinasi, aš nežinau. Nesinorėjo būti kvailio vietoje.
Nusprendžiau labiau pasimokyti, atėjo noras pačiam padėti žmonėms. Norėjau ne tik pabūti vairuotoju, panešioti „tašes“, bet ir mintyse su kiekvienu kvietimu galvodavau, ką daryčiau, būdamas felčerio vietoje: kaip vaistus leisčiau, kokią procedūrą daryčiau, kaip imobilizuočiau ir taip toliau“.
Taigi 2016-aisiais, po dviejų metų mokslų, L. Balseris tapo 4-os kategorijos paramediku, o 2019 m. – ir skubiosios pagalbos paramediku. Tai – aukščiausias 5-os kategorijos paramediko laipsnis. Kad jį gautų, teko mokytis dar 3 metus.
Sunkiausias budėjimas
L. Balseris sako nė kiek nesigailintis pasirinkęs tokį kelią, nors jis ir nelengvas.
Paprašytas prisiminti sunkiausią budėjimą, paramedikas pasakojo, kad tądien per parą buvo net 5 mirusieji.
„Tarp jų – mano kolega. Jaunesnis už mane. Bet tiesiog atsitiko, kad pats taip pasirinko. Man jį teko gaivinti. Mes jį privežėme iki ligoninės, bet ligoninėje sukarščiavo, – Liutauras prityla. Jam iki šiol sunku prisiminti aną skaudų įvykį. Tada pridūrė: – Tai buvo visiškai netikėta ir labai sukrėtė. Nuo tos dienos aš į iškvietimus važiuoju paprastai, be jokių emocijų: atvažiuoji, gelbėji, darai, ką reikia“.
Vyras pripažįsta, kad kažkada išsikalbėjęs su vyresne kolege nustebo, kuomet ji prisipažino nežiūrinti filmų ar laidų, kuriuose rodo greitosios medikų darbą, nelaimes. Tada jam tai atrodė keista. O dabar pats stengiasi nuo viso to atsiriboti ne darbo metu.
„Dabar, kai beveik 10 metų pradirbau greitojoje, aš irgi negaliu nei apie filmų žiūrėti, nei knygų skaityti apie greitosios darbą. Kai gelbėji žmogų, neturi kada galvoti apie kraują, sužeidimus, žmogaus būklę, tik darai viską, ką gali, kad jį išgelbėtumei.
Dažniausiai prieš vykstant į kvietimą nėra dėl ko nervintis, nes nežinai, kokia bus situacija, atvykus į kvietimą neturi kada nervinis, nes jau esi toje situacijoje, o po visko nebėra dėl ko nervintis, nes viskas jau praėjo. Tokiu principu aš dirbu“, – paaiškino L. Balseris.
Dispečerės įžvalgumas išgelbėjo gyvybę
Neseniai Lietuvą sukrėtė įvykis, kai agresyvi psichikos liga sirgusi moteris užsipuolė paramedikus, o vėliau – ir policijos pareigūnus, kurių vienas besiginant nelaimėlę netyčia nušovė. Paklaustas, ar yra tekę kažką panašaus patirti, paramedikas atsakė, kad panaši situacija jam ir kolegai nutiko vos prieš porą mėnesių.
„Gerai, kad mūsų darbas yra kolektyvinis. Po vieną esame niekas, bet komandoje esame stiprūs, o mūsų komanda yra dispečeriai, vairuotojai, kolegos paramedikai ir kiti.
Gal prieš du mėnesius nuvykus į iškvietimą dispečerė iš konteksto išskaitė, kad yra pavojinga situacija ir mums su kolega neleido lipti iš automobilio, greitai atsiuntė policiją. Negaliu sakyti, kad policija išgelbėjo mums gyvybę, bet buvo kažkas panašaus. Kai prasidarė durys, mus puolė žmogus su peiliu.
Vėliau, kai mes jį vežėme į psichiatrijos ligoninę ir su juo išsikalbėjome, jis prisipažino, kad pirmam būtų dūręs su peiliu, o į antrą šovęs. Aš esu labiausiai dėkingas dispečerei, kuri išskaitė tą pavojų, ir policininkams, kurie mus saugojo ir neleido jam prieiti. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę“, – kalbėjo L. Balseris.
Ir savo būsimiems kolegoms Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre jis nuolatos kartoja, kad svarbiausia yra saugumas, kuris priklauso nuo jūsų pačių.
„Mokome jaunuosius paramedikus, remdamiesi savo patirtimi ir aplinkiniais įvykiais, kad visų svarbiausias yra saugumas, nes miręs medikas niekam nereikalingas.
Mums negalioja bažnyčios pamokymai: jeigu gavai per dešinį skruostą, atsuk kairįjį. Mes sakome: jeigu gavai per skruostą, bėk, kuo toliau. Kuo greitesnis būsi, tuo geriau.
Būna ir šeštasis jausmas, kuris mus saugo. Kai matosi, kad žmogus agresyvus, niekada negali išsišokti, pakelti balso, stengiesi laikytis atstumo. Aišku, visada turime ir racijas, kuomet paspaudus mygtuką aktyvuojamas policijos iškvietimas. Išsikviesti pareigūnus visada turime galimybę.
Nežinau, kaip kitose vietose, bet Naujosios Akmenės policijoje dirba labai faini vyrukai ir moterytės ir labai operatyviai reaguoja pagal galimybes“, – džiaugėsi L. Balseris.
Pirmasis išgelbėtas žmogus gyvas iki šiol
Paramedikas pasakojo dažnai išgelbėtų žmonių veidų nė neprisimenantis, bet atsimena vietas, kuriose viena ar kita nelaimė įvyko.
„Važiuoju ir galvoju, kad ant tos sankryžos įvyko tokia avarija, parke anas atsitiko, čia tokį žmogų gaivinome, tam name kitam padėjome“, – kalbėjo „Delfi“ pašnekovas.
Paklaustas, kas darbe suteikia daugiausiai džiaugsmo ir labiausiai motyvuoja, L. Balseris neabejojo – žinojimas, kad žmogus, kuriam išgelbėjai gyvybę, ir po kelerių metų tebevaikšto žeme. Tai – geriau negu bet kokia žodinė padėka.
„Turbūt pirmąjį žmogų išgelbėjau pats, pradėjęs dirbti savarankiškai, maždaug 2019 metais. Tada atvažiavau gelbėti infarkto ištikto žmogaus ir prie manęs jį ištiko klinikinė mirtis. Aš tam žmogui neleidau išeiti. Tai buvo pats pirmasis mano atgaivintas žmogus. Negaliu su niekuo palyginti jausmo, kai ir po 5 metų matau tą žmogų vaikštantį. Apima tikra euforija, kuri viską nustelbia. Tai yra varikliukas, padedantis judėti į priekį.
Kai dar dirbau kitame mieste, buvau patekęs į tokią nuostabią komandą, kuomet per metus į savo sąrašą galėjau įrašyti kokius 8 atgaivintus žmones, kurie iki dabar vaikšto. Linkiu kiekvienam patirti tą jausmą, kuris apima, pamačius tebevaikštančius savo atgaivintus žmones. Jis – nenusakomas žodžiais ir niekam neprilygsta“, – palinkėjo paramedikas L. Balseris.