M. Maslauskas atskleidžia ir ne visiems matomą darbo greitojoje medicinos pagalboje pusę, problemas, sunkumus ir iššūkius, su kuriais beveik kasdien tenka susidurti.
Darbas tikrai nemonotoniškas
– Mindaugai, štai sėdite Viliaus rajono centrinės poliklinikos Greitosios medicinos pagalbos (GMP) skyriaus kabinete, vilkite marškiniais, sėdite prie kompiuterio. O kaip gi tas įtampos ir streso kupinas darbas su skubios pagalbos brigada?
– Dirbu ir kaip greitosios pagalbos administracijos darbuotojas, ir kaip vyresnysis GMP skyriaus slaugytojas. Beveik kiekvieną savaitgalį dirbu GMP brigadoje, iš viso – 1,5 etato. Administracijoje esu dar neilgai – pusantrų metų. Iki tol dirbau ligoninės Priėmimo skyriuje, o tada mane patraukė darbas GMP.
– Ir kuo gi patraukė tas darbas?
– Darbas čia yra nemonotoniškas. Kiekvieną kartą važiuoji į iškvietimą, kuris gali skambėti kaip nieko baisaus nežadantis, o atvykus gali pamatyti visai kitą situaciją. Dėl to darbas tampa kažkiek ekstremalus. Tenka dirbti ir su psichiniais ligoniais, ir su apsinuodijusiais alkoholiu pacientais, ir su girtais žmonėmis. Tai suteikia darbui šiokios tokios „romantikos“ (šypsosi). Greitojoje medicinos pagalboje darbas niekada nėra vienodas. Kaskart važiuojant į iškvietimą nežinai, kur pakliūsi.
– Dirbate 1,5 etato, o kada ilsitės? Kada paskutinį kartą turėjote atostogas?
– Labai laukiu atostogų (juokiasi). Man atrodo, paskutinį kartą atostogas turėjau praeitais metais. Sunku įvardinti savo poilsį. Mano dienotvarkė pakankamai įtempta, nes beveik kiekvieną savaitgalį tenka dirbti.
Vienas kitas savaitgalis atsiranda laisvas, tada pasidžiaugiu gamta, užsiimu automobilių sportu, kuris yra mano pomėgis. Užsiimu „driftingu“, vadinamu šonaslydžiu, kuris yra pakankamai ekstremalus. O medicina ir automobilių sportas yra panašūs – vienu atveju reikia „surinkinėti“ žmones, kitu – automobilio detales, – juokavo medikas.
– Nors jūsų darbo praktika nėra tokia ilga, tačiau įvykių tikriausiai buvo įvairių. Ar išskirtumėte vieną įsiminiausią?
– Išskirti vieną sunku, bet paskutinis toks įsiminęs būtų toks. Žiemą teko Maišiagalos seniūnijoje iš ežero traukti skenduolį, ukrainietį, kuris buvo įlūžęs į ledą. Jis labai ilgai prabuvo šaltame vandenyje. Dviese „statėm“ lašelinę, nuskausminom narkotikais, nes kai taip sušąli, labai skauda. Jo temperatūra buvo jau neišmatuojama. Su kolega turėjome jį skubiai transportuoti į Santaros klinikas. Tik truputį liūdna, kai vėliau žmonės už išgelbėtą gyvybę dėkoja gydytojams, seselėms, o mūsų net neprisimena.
Penktadalis – apsvaigę nuo alkoholio
– Ar didelę dalį pacientų sudaro girti?
– Iš esmės taip. Kalbant apie savaitgalius, jei įvyksta nelaimės ar buitinės traumos, nemaža dalis nukentėjusiųjų būna pavartoję alkoholio. Jie sudaro maždaug 15-20 proc. visų pacientų.
– Kokie iškvietimai dažniausiai pasitaiko tarp išgėrusių žmonių?
– Labai įvairūs. Gali būti net apsinuodijimas alkoholiu, kai atvažiavus randamas žmogus be sąmonės, kurį jau ištikusi koma. Tuomet reikia imtis truputį kitokių veiksmų.
Tenka pabūti psichologais
– Kaip atrodo jūsų darbo GMP diena?
– Pakankamai įdomi (juokiasi). Mes, GMP darbuotojai, esam kaip vištelės ant laktos: sėdim ir laukiam signalo. Signalai yra perduodami racijomis ar telefonu, juos perduoda dispečerinė. Kvietimas gali skambėti visai neįdomiai, o atvykus gali būti pamatoma visai kita situacija.
Iš tikrųjų tai yra pakankamai nemaža problema. Iš esmės žmonės kartais nemoka tinkamai paaiškinti, kas nutiko. Darbo algoritmas yra sudėliotas labai protingai. Paskambinus greitajai pagalbai, dispečeris priimdamas skambutį, susidaro tokią tarsi analizę: kas, kur, kada atsitiko. Jau telefonu, girdėdami įvykio, nelaimės nupasakojimą, dispečeriai pataria žmogui, ką tuo metu reikėtų daryti, kokių veiksmų imtis, kol atvyks GMP.
– Tikriausiai pasitaiko ir tokių situacijų, kai telefonu kalbant atvejis atrodo rimtas, o nuvykus taip nėra? Ar būna taip, jog atvažiavę neturite kuo padėti ir grįžtate nieko nepadarę?
– Taip, tokie atvejai pakankamai dažni. Pavyzdžiui, seni žmonės dažnai skundžiasi pakilusiu kraujo spaudimu. Jie „prisigeria“ vaistų, nekantrauja ir labai bijo, jog spaudimas bus labai aukštas ir ištiks insultas. Dispečeriai kviečiant GMP informuoja, kiek ir kokių vaistų išgerta, padėjo pacientui jie ar ne. Rajone mes turime atvykti (į pirmos kategorijos kvietimus) per 25 min., miesto teritorijoje – per 15 min. Kartais tokie kvietimai priskiriami antrai kategorijai, kvietimams, kurie nėra tokie skubūs. Taigi po pusvalandžio atvyksti, pamatuoji kraujo spaudimą, o jis būna jau visiškai tapęs normaliu. Tokiu atveju tiesiog padėkoji pacientui, jog išgėrė tinkamus vaistus, pabendrauji ir išvyksti.
Senyvo amžiaus žmonėms dažnai tiesiog trūksta bendravimo. Kartais būna, jog jie labai panikuoja, atvyksti, pasikalbi ir matai, jog tavo akyse paciento būklė pagerėja. Žinoma, GMP darbas nėra psichologinė pagalba. Pasitaiko ir rimtesnių nei šis atvejų, todėl užimti visas brigadas moraline pagalba senyviems žmonėms būtų neprotinga.
– Jeigu atmestume nelaimes, įvykusias dėl alkoholio ir tuos iškvietimus, kurių metu reikia tik psichologinės pagalbos, iškvietimų sumažėtų, o gal ir gyvenimas jums pataptų lengvesnis?
– Jeigu lėtinėmis ligomis sergantys pacientai būtų tinkamai prižiūrimi, taip pat sumažėtų iškvietimų. Tai sistemos problema. Šeimos gydytojų yra per mažai, tad neskiriama pakankamai laiko visiems pacientams. Pavyzdžiui, kiekvienas sergantis arterine hipertenzija turi turėti receptą jiems reikalingam vaistui, kuris anksčiau buvo pardavinėjamas be recepto. Tad žmonėms pritrūksta vaistų ir jie kviečia greitąją.
Iššūkiai ir sunkumai
– Kiek valstybei kainuoja vienas GMP iškvietimas?
– Labai sunku paskaičiuoti. Į šią sumą įeina viskas: darbuotojų išlaikymas, automobilio kuras, įrangos susidėvėjimas. Bazinė vieno iškvietimo kaina apskaičiuojama pagal gyventojų skaičių toje apylinkėje. Pavyzdžiui, vienas miesto gyventojas į GMP stotį, kuri aptarnauja jo sritį, „įneša“ 15,63 eur per metus, o kaimo vietovėse – 17,43 eur per metus. Taigi vieno kvietimo kainą įvardinti sunku. Jeigu GMP budi renginyje, kaina gali būti apie 20-60 eur tam vakarui.
Mūsų rajone visada buvo apie 95 tūkst. gyventojų, tačiau paskutiniu metu šis skaičius yra padidėjęs iki maždaug 110 tūkst. gyventojų.
– Ar turite problemų, kurios jums neleistų pasiekti norimų rezultatų?
– Didelis atstumas iki tam tikrų taškų yra problema. Vilniaus rajono GMP yra šešios brigados, jos strategiškai išdėstytos taip, jog visi rajono taškai būtų greitai pasiekiami. Karais padaugėja ne tik skubių, bet ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų iškvietimų, tad vadinamasis eteris būna užimtas. Jeigu kažkur būna skubus iškvietimas, o visos mūsų brigados užimtos, dispečerinei tenka kviesti brigadą iš Vilniaus miesto GMP, dėl ko ligoniams tenka ilgiau laukti pagalbos.
– Ar nutinka taip, jog pacientų artimieji mano geriau žinantys už medikus?
– Kartais artimieji taip galvoja, nes būna tai matę filmuose, skaitę internete. Jie mums sako: „Imkit adatą, durkit adrenaliną į krūtinę, suleiskite jį į širdį“. Vis dar pasitaiko tokių situacijų.
Šis gydytojas dalyvauja išskirtiniame DELFI projekte „Tautos gydytojas". Kviečiame nominuoti savo mylimiausią mediką ir balsuoti specialioje platformoje: