Statybininkas S. Laniauskas užaugo vaikų namuose. Kaip jis sako, iš ten išėjus, gyvenimą su žmona pradėti reikėjo „nuo šaukšto“.
„Netikėjau, kad taip galima. Be jokios paramos, be niekieno pagalbos, reikėjo viską užsidirbti, pasistatyti namus. Nebuvo kada pasirūpinti savimi.
Atsirado puikybė – ėjau, lipau, verčiausi, bet nesidomėjau savo sveikata, man nerūpėjo kaip jaučiasi šalia manęs esantys žmonės – jie pavergę ar ne.
Reikia, pirmyn, padaryti reikia čia pat, šiandien, nes rytoj bus per vėlu ir panašiai, – DELFI pasakojo S. Laniauskas.
– Žmogus nesusimąstai, kaip jaučiasi kiti. Kodėl mes turėtume be poilsio arti? Kai tave taip parklupdo, susimąstai. To man turbūt ir reikėjo.“
Pradėjo tinti
S. Laniauskas daugelį metų dirbo be atodūsio, pagalvoti apie sveikatą net nebuvo kada. Tačiau vieną dieną vyras pastebėjo, kaip jo kojos ima didėti – Stasys pradėjo tinti.
„Šeimos gydytojas spėjo, kad problemos dėl kepenų, pasiūlė gerti vaistų ir stebėti situaciją“, – pasakojo S. Laniauskas.
Vyras norėjo išsiaiškinti tikslesnę kojų tinimo priežastį, tad buvo išsiųstas į Vilniaus Santaros klinikas nuodugnesniems tyrimams.
„Tada buvo pats statybų bumas, kainų pakilimas, pinigai geri, aš jau ir buvau pamiršęs, kad reikės gultis. Na, bet atsiguliau“, – prisimena vyras.
S. Laniauskas mintis apie darbus buvo priverstas atidėti. Vyras išgirdo dvi baisias žinias – diagnozuotas hepatitas B ir kepenų vėžys.
„Sakė, neva paskutinė vėžio stadija, bet žadėjo pabandysią gydyti“, – pasakojo Stasys.
Liga tapo kančia
Gydymas pradėtas buvo šlapimą varančiais vaistais. S. Laniauskas tuomet daugiausiai dirbo Vilniuje, beveik kasdien važinėdavo iš Rūdiškių (Trakų r. miestelio).
„Važinėjimas tapo kančia, reikėdavo stabdyti mašiną, nepatogu ir prieš vyrus ir šiaip pakelėje šlapintis. Gydžiausi ir laukiau donoro. Buvo pasiūlyta į eilę stoti, aš sunkiai galėjau apsispręsti. Tačiau mane skatino tai, kad dukra buvo maža, sūnūs dar paaugliai. Įsivaizdavau, kad ateis koks patėvis po mano mirties, pradės mano vaiką varinėti, tai man nedavė ramybės ir motyvavo gydytis“, – sakė S. Laniauskas.
Ryžtis transplantacijai skatino ir Santaros klinikų rezidentė, pasakojusi, kad nesiėmus priemonių, Stasio venos ir arterijos taps „šaltiena“, o tokiu atveju ligonio ir donoro organų sujungti nepavyks.
„Mane tas irgi paveikė, nes ji labai vaizdžiai paaiškino – kaip surūdijusį vamzdį suvirinti su sveiku“, – atpasakojo S. Laniauskas.
Trečias kartas nemelavo
Kai S. Laniauskas pirmą kartą buvo pakviestas transplantacijai, operacijos atlikti nebuvo galima, nes tuomet Lietuvoje nebuvo reikiamų vaistų.
„Tada augliuką man tiesiog „pridegino“, – pasakojo Stasys.
Antrą kartą vyrą pakvietus į klinikas, gydytojai turėjo donoro kepenis, kurios buvo buvo suriebėjusios 60 proc., specialistai nusprendė nerizikuoti.
„Gydytojų paklausiau, kodėl ir šįkart nepersodins, tai atsakė, kad lauksime kito donoro, nes šios kepenys per daug suriebėjusios. Gydytojai sakė, kad teoriškai jie gali persodinti, bet praktiškai neaišku, kiek jos funkcionuos mano organizme. Sakė: „mums statistinės varnelės nereikia, mums reikia, kad atsikeltum nuo operacinio stalo ir sugrįžtum į darbą, šeimą“, – prisimena S. Laniauskas.
Trečias kartas nemelavo. 2007 metų gegužės 13 dieną S. Laniauskui buvo persodintos kepenys.
„Dabar jaučiuosi puikiai, nuostabiai, bet galėtų būti ir geriau. Norėčiau nebūti pririštas prie imunosupresijos, galėčiau išvykti iš Lietuvos, nebūčiau pririštas prie vaistų, klinikų, – apgailestavo Stasys.
– Po tokių sukrėtimų susimąstai, kad ne piniguose laimė. Susimąsčiau, kodėl aš neaugau kartu su savo vaikais – vaikai augo sau, aš augau sau. Man atrodė, kad aprūpinsiu juos pinigais, apranga, daiktais, tai aš būsiu šaunuolis tėvas, o „š“ išėjo – ne tėvas.
Nesivarčiau su jais žolėje, neapsikabindavom, nepaglostydavo galvelių, ech... susigraudinau.
Kai parklumpi, pradedi kitais mato vienetais matuoti visus tuos dalykus. Pinigai, visokie pasiekimai ir garbė nueina į antrą planą. Nėra tiek aktualu kaip būti kartu, augti, matyti, mylėti vienas kitą, atjausti, užjausti.“
S. Laniauskui ši operacija padėjo pakeisti gyvenimo būdą į žymiai sveikesnį. Negana to, vyras dabar aktyviai sportuoja ir dalyvauja masiniuose bėgimuose.
Šią transplantaciją prisiminė ir Santaros klinikų chirurgas Vitalijus Sokolovas:
„Tai buvo viena iš pirmųjų mūsų transplantacijų – pirmame dešimtuke. Tai mums buvo įvykis ir tam tikras iššūkis. Bet tam mes buvome labai rimtai pasiruošę, jau buvome atlikę keletą sėkmingų operacijų. Tokios operacijos mums jau ėjosi gana sėkmingai ir sklandžiai. Pacientas iki šiol gana aktyviai gyvena ir džiaugiasi gyvenimu, – DELFI sakė vienas iš S. Laniausko kepenų persodinimo operacijoje dalyvavęs gydytojas V. Sokolovas.
– S. Laniauskui buvo įprasta dekompensuota virusinė kepenų cirozė. Virusas jam jau buvo sudarkęs kepenis. Jo būklė buvo ganėtinai sunki, prognozė be transplantacijos buvo labai bloga.
Stasys buvo pirmame tokių operacijų dešimtuke, tuomet tai mums buvo iššūkis. Dabar mums tai būtų eilinė operacija, kokių nors problemų mums tai nesukelia.
Tokias operacijas Lietuvoje mes pradėjome pirmi, tuomet vadintose Santariškių klinikose. Pirmosios buvo nesėkmingos, tačiau subūrus stiprią specialistų komandą, įgijome patirties, susidirbome ir dabar per operacijas beveik nereikia nei kalbėtis – kiekvienas žino savo darbą ir dirba.“