Pasak Institucinės globos pertvarką koordinuojančio eksperto Gyčio Baltrūno, žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia yra teikiama pagalba įsidarbinant ir išliekant darbo vietoje, apsaugoto būsto paslauga, organizuojamos veikti įgalinančios socialinės dirbtuvės, be to, numatoma institucinė reforma – turi nebelikti didelių institucijų, kuriose tokie žmonės yra globojami.
„Siekiamybė yra integracija, kai žmogus su negalia tampa natūralia visuomenės dalimi. Pateiksiu pavyzdį. Prieš keletą metų, man dirbant žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia globos namuose, grupė darbuotojų išvyko į Olandiją susipažinti su tenykšte situacija. Jie kelias dienas bendravo su globos sistemą pristačiusiais asmenimis, tačiau nematė žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia, o kai paklausė, kur jie, išgirdo, kad jų „gidai“ ir buvo tie asmenys su negalia. Tad mes galime prikurti sistemų, reformų, bet tikroji integracija bus tada, kai neatskirsime ir nesistengsime atskirti žmogaus su negalia“, – sako G. Baltrūnas.
Nuostatos keičiasi susipažinus
Apklausa parodė tiesioginę respondentų išsilavinimo ir jų požiūrio į žmonių su negalia integraciją sąsają. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo daugiau žmonių pasisako už integraciją: tarp turinčių aukštąjį ar nebaigtą aukštąjį išsilavinimą – 73,5 proc., aukštesnįjį ar vidurinį – 65 proc., nebaigtą vidurinį – 63 proc.
Pasak Centrinės projektų valdymo agentūros, vykdančios komunikacijos kampaniją, atkreipiančią dėmesį į žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia integracijos į visuomenę svarbą, direktorės pavaduotojos Jūratės Lepardinienės, žinios ir išsilavinimas suteikia platesnį akiratį ir geresnį supratimą apie žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia padėtį, todėl būtina visuomenę šviesti ir informuoti.
G. Baltrūnas sutinka, kad švietimas gali daryti įtaką nuostatų keitimui, tačiau reikia suprasti, kad tai yra sudėtingas procesas. Nuostata yra kaip apsauginis mechanizmas, susiformavęs per tūkstančius metų, siekiant žmonėms apsisaugoti nuo kitokių, ne saviškių.
Jo teigimu, nuostatos geriausiai keičiasi su žmonėmis susipažįstant, bendraujant: paspaudžiant ranką, palaukiant troleibuso toje pačioje stotelėje. Lietuvoje nuostatos labai stiprios, nes kurį laiką tų žmonių aplink mus nebuvo, jie gyveno dideliuose pensionatuose, internatuose, bet ne šalia. Dėl to jie yra lyg ir svetimi, vertinami atsargiai.
„Praktika rodo, kad pasipriešinimas dažniausiai būna tol, kol nepažįstama iš arčiau, kol žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia neatsiranda kaimynystėje. Vėliau besipriešinusieji net gėdijasi ankstesnio elgesio. Todėl nors daliai visuomenės nuostatos neleidžia sutikti su žmonių su negalia integracija, kita vertus, ta pati integracija nuostatas ir padeda pakeisti“, – teigia ekspertas.
Skatina ne saugoti, o palaikyti
Kad pažįstantys žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia labiau pasisako už jų integraciją į visuomenę, parodė ir apklausa – už pasisakė 71 proc., kai tuo tarpu tarp nepažįstančių tokių buvo 65 proc. Tačiau paaiškėjo ir tai, kad tarp nesutinkančių dėl integracijos taip pat daugiau yra tokių, kurie pažįsta žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia (16 proc.) nei nepažįstančių (9 proc.).
G. Baltrūnas įsitikinęs, kad ilgus metus buvęs paslaugų ir pagalbos trūkumas bei nuovargis padarė taip, kad kai kurie žmonės šiek tiek nugalino artimuosius su negalia.
„Tenka nemažai bendrauti su žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia artimųjų organizacijomis. Artimieji nėra ta grupė, kuri gali efektyviai padėti žmogui su negalia integruotis. Tą rodo ir užsienio šalių praktika. Tarkime, tėvai augina vaiką su intelekto ar psichosocialine negalia, kuris ir suaugęs jų klauso, tad tai, nors ir paradoksaliai skamba, ilgainiui tampa įprasta, išmokstama taip gyventi ir kažką keisti atrodo sudėtinga ar neįmanoma. Yra buvę, kad artimieji apie dirbantį pagal darbo sutartį asmenį sako, jog jis namuose susitvarkyti negali dėl savo negalios ir dėl to negali gyventi atskirai. Nors jei gali dirbti, tai turbūt ir su buitimi gali susidoroti?“, – sako pašnekovas.
Jis pasakoja, kad, pavyzdžiui, Islandijoje, kur veikia Neįgaliųjų teisių apsaugos tarnyba, irgi laikomasi požiūrio, jog padėti žmogui su negalia integruotis turi ne artimasis, nes jis kažkiek atstovauja ir save, tad nėra visiško objektyvumo, o pagalbininkas iš šalies, ne nusprendžiantis už kitą, o padedantis jam nuspręsti pačiam.
Į tai orientuojasi ir Lietuvoje žmonėms su intelekto ar psichosocialine negalia skirta pagalbos priimant sprendimus paslauga, kurią pašnekovas vadina kertine. Pagalbininkas, kuris padeda žmogui priimti sprendimus, ne pats nusprendžia, kaip žmogui su negalia pasielgti, bet paprastai ir suprantamai išaiškina situaciją ir padeda nuspręsti pačiam.
„Taip žmonės mokomi atsakomybės, savarankiškumo, o kartu ir palengvinama jų integracija. Pagrindinė dažnai visuomenėje pasitaikanti mąstymo klaida – prisiimti visą atsakomybę už žmogų su intelekto ar psichosocialine negalia. Iš tiesų reikia jį ne nuo visko saugoti, bet remti, palaikyti, ir kartu leisti žmogui nukristi ir nusibrozdinti, asmeniškai susidurti su veiksmų padariniais. Jei kažkas kitas viską sutvarkys, tai negalia tik gilės“, – teigia G. Baltrūnas.