Antikūnai (Ak) susidaro žmogaus organizme kaip imuninio atsako prieš SARS-CoV-2 virusą dalis ir juos gamina B tipo ląstelės. Juos galima aptikti tiriant kraują arba seilių mėginį.
IgG klasės antikūnus galima patikimai aptikti praėjus 14 dienų po SARS-CoV-2 viruso infekcijos ar vakcinacijos ir jie išlieka ilgiau nei IgM klasės antikūnai. Aukščiausias antikūnų lygis prieš SARS-CoV-2 virusą pas daugumą žmonių yra pasiekiamas praėjus keturioms ar penkioms savaitėms po užsikrėtimo ir vėlesniais mėnesiais jis sumažėja. Atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip ligos sunkumas, infekcijos trukmė, amžius, genetiniai veiksniai, gretutinės ligos ir naudojamo tyrimo charakteristikos, daugumai asmenų IgG klasės antikūnai gali būti aptikti mažiausiai vienerius metus.
Iki šiol neutralizuojantys antikūnai, blokuojantys viruso patekimą į šeimininko ląsteles, buvo geriausias apsaugos nuo pandeminio SARS-CoV-2 viruso infekcijos rodiklis. Tačiau neutralizuojančių antikūnų įprastais tyrimo metodais nustatyti nėra galimybių. Tokie tyrimai dažniausiai atliekami tik mokslinėse laboratorijose.
Pasak ECDC, naudojant skirtingas pandeminio koronaviruso dalis – epitopus (pvz., spyglio ar nukleokapsidės baltymus) buvo sukurti skirtingi antikūnų tyrimo metodai, kurie gali aptikti skirtingų tipų (daugiausiai IgM ir IgG klasės) antikūnus. Be to, laikui bėgant, serumo antikūnų mažėja, tačiau, kai virusu užsikrečiama pakartotinai, atminties B ląstelės aktyvuojasi, gamina antikūnus ir taip kompensuojamas susilpnėjęs imuninis atsakas. Pakartotinai užsikrėtus SARS-CoV-2 virusu, anksčiau turėtas antikūnų kiekis gali padidėti. Todėl kiekybiniai antikūnų tyrimai gali būti naudojami kaip rodiklis, rodantis, kad po vakcinacijos įgytas imunitetas buvo natūraliai „sustiprintas“, jeigu dinamikoje nustatomi didesni, palyginti su ankstesniais, antikūnų titrai.
Antikūnų tyrimai gali būti kokybiniai, rodantys, ar apskritai yra antikūnų ir žmogus yra susidūręs su infekcija (ar skiepytas) bei jie gali būti kiekybiniai, nustatantys antikūnų kiekį. Šiuo metu prieinamų mokslinių tyrimų duomenimis, tik prieš spyglio baltymą ir spyglio baltymo RBD srities (IgG) antikūnai gerai koreliuoja su neutralizuojančiais antikūnais. RBD sritis (domenas) yra spyglio baltymo dalis, kuria virusas prisijungia prie žmogaus ląstelės ir taip patenka į ją. Todėl ir yra svarbu žinoti, kiek būtent antikūnų bus susidarę prieš šią viruso dalį, kuri yra tiesiogiai atsakinga už asmens apsaugą nuo viruso. Visgi, norint geriau suprasti šių antikūnų reikšmę, reikalinga klinikinė ir laboratorinė patirtis.
Būtina priminti, jog kartu su B ląstelėmis, kurios gamina antikūnus, atminties T ląstelės taip pat prisideda prie imuninės apsaugos formavimo, ypač nuo sunkios ligos formos.
Šiuo metu Europos Sąjungos valstybėse naudojami antikūnų tyrimai nėra suderinti ir (arba) standartizuoti, todėl rezultatų nėra galimybės palyginti.
Kam gali būti naudojami antikūnų tyrimai?
Pasak Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro, serologiniai AK tyrimai plačiai naudojami seroepidemiologiniuose tyrimuose, siekiant įvertinti antikūnų prieš SARS-CoV-2 virusą paplitimą įvairiose gyventojų grupėse ir vietovėse.
Populiaciniais (tarp plačiosios visuomenės) antikūnų nustatymo tyrimais (serologiniais) galima įvertinti, kiek žmonių jau yra susidūrę su infekcija, t.y. galima sužinoti, kiek susidūrusių su infekcija žmonių nebuvo diagnozuoti ir nepateko į statistiką.
Be to, naudojant skirtingus antikūnų tyrimo taikinius (nukleokapsidę ir spyglio baltymą), serologiniai Ak tyrimai gali padėti įvertinti, kiek asmenų turi povakcininį imunitetą ir kiek yra imunitetą įgijusių natūraliu būdu (persirgę), t.y. sužinoti, kokiu būdu daugiau gyventojų įgijo imuninę apsaugą nuo pandeminio koronaviruso infekcijos. Pastarieji rezultatai yra labai svarbūs kuriant tikslesnes pandemijos eigos modeliavimo prognozes.
Taip pat serologiniai Ak tyrimai gali būti naudojami siekiant nustatyti, ar konkreti vakcinos serija sėkmingai sukėlė antikūnų atsaką asmenims, kurių imuninė sistema nusilpusi. Įvertinus imuninės apsaugos koreliacijas, ši informacija gali būti naudojama siekiant nustatyti, ar reikalinga ir kam reikalinga papildoma vakcinos dozė.
Serologiniai tyrimai gali būti naudojami mokslinių tyrimų tikslais, pavyzdžiui, nustatant apsaugos ir kryžminės apsaugos nuo viruso variantų koreliacijas bei norint suprasti skirtingus imuninius atsakus bei antikūnų atsako trukmę.