„Žolinė kadaise simbolizavo vasaros darbų pabaigą, kuomet vyriausios šeimos moterys, išsilaisvinusios nuo įprastos rutinos, įnikdavo į žoliavimą. Pakeliui į bažnyčią surinkti vaistiniai augalai, sukrauti ir pašventinti prie švenčiausios Mergelės Marijos altoriaus, turėjo ypatingą galią ir žmogų, ir gyvulį gydant. Anuomet žmonės ir daugiau apie augalus išmanydavo, nes gyveno arčiau gamtos, kur dabar pasirodome tik kaip svečiai.
Neseniai turėjau tai įrodantį atvejį, kai į vaistinę užsuko vyresnio amžiaus moteris, besiskundžianti vandeningomis pūslelėmis ant rankų, paraudimu ir deginančiu niežėjimu. Paklausta, ar tik neravėjo daržo, ji griežtai tai neigė. Tačiau vėliau visgi prisiminė ravėjusi gėles savo darželyje, o ten, pasirodo, būta rūtų, kurios nuo karščio tampa dar agresyvesnės žmogui. Minėtai pacientei prireikė net gydytojo pagalbos“, – pasakoja „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas Kęstutis Beržinis.
Pagrindinė taisyklė – neliesk, ko nepažįsti
Rinkdami grybus jau įsisąmoninome, kad į krepšį dedame tik gerai pažįstamas rūšis. Taip pat reikėtų elgtis ir ruošiantis nuskinti augalą. Vaistininkas pataria, kad prieš lenkiantis prie augalo derėtų savęs paklausti, ar jį pažįstu, kam man jo reikia ir kaip jį žadu panaudoti. Negana to, miške sirpsta ir įvairios uogos. Tad tėvai, išėję gamtoje pasivaikščioti kartu su vaikais, turėtų būti itin atidūs, mat atžalų pasaulio suvokimas dažniausiai vyksta per ragavimą.
„Žūtbūt liesti ir ragauti nereikėtų vilkauogės, žalčialunkio, karklavijo, baltašaknės, dvilapės medutės, pakalnutės, juodžolės, šaltekšnio, paprastojo sausmedžio, net ir visiškai neprinokusių juoduogio šeivamedžio uogų. Svarbu to išmokyti ir vaikus, kartu ir akylai juos stebėti, kad pasivaikščiojimas gamtoje netaptų nelaime. Kol augo mano vaikai, daugiausia baimės turėjau dėl sode augusio kukmedžio, ypač gražiųjų jo kankorėžių. Juk nepaaiškinsi mažyliui, kad minkštoji kankorėžio dalis yra valgoma, bet sėklelė ir visas medis itin nuodingi“, – patirtimi dalijasi K. Beržinis.
Vaistininkas visgi sako, kad Lietuvoje apsinuodijimas augalais nėra labai dažnas atvejis. Tam, kad ši tendencija nesikeistų iš esmės, pakanka išmokti, kaip atrodo dėmėtoji mauda, nuodingoji nuokana ir Sosnovskio barštis – vieni nuodingiausių šalies augalų. To pakanka, kad būtų galima laikyti, jog pradžiamokslis apie pavojingus augalus yra išmoktas.
„Jei turime nors mažiausią abejonę dėl augalo ar jo dalių tinkamumo – verčiau jau jo nelieskime, neskinkime, tik žvilgsniu paglostykime ir jo grožiu pasimėgaukime. O jei renkame vaistažoles, tai reiškia, kad į pievas ateiname su tikslu ir tikrai žinome, ko konkrečiai ieškome – nebent jau parsinešę glėbį vaistažolių jas galime perrinkti, kad atskirtume į krūvą įsimaišiusius kitus augalus. Tačiau jei tiksliai neišmanome, kaip veikia vaistažolės ir kaip jas atpažinti, nerekomenduočiau eksperimentuoti. Taip pat siūlyčiau neužsiimti savigyda ir geriau nueiti pasitarti su specialistu nei gydymo priemonių ieškoti laukuose“, – pataria K. Beržinis.
Pasak jo, taip pat yra ir tokių augalų, kurie sveikatai rimtai nekenkia, bet sukelia nepatogumų. Vienas iš jų – jonažolės. Jų sultys gali sureaguoti su saule ir „padovanoti“ pigmentinių dėmių ant odos. Tad netyčia apsitaškius jonažolių sultimis vaistininkas rekomenduoja tas vietas apipilti vandeniu.
O ką daryti jau palietus ar suvalgius?
Vieni augalai yra labai nuodingi, kiti kiek mažiau, tačiau vis tiek galintys sukelti sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, pažeisti odą, gleivinę, sudirginti žarnyną ar sukelti alergiją, galvos skausmą.
„Kiekvieno nuodingo augalo poveikis yra skirtingas ir priklauso nuo jo rūšies, todėl nėra vieno simptomų rinkinio, tinkančio visais atvejais. Kad apsinuodijote, gali signalizuoti šie pojūčiai: deginantis lūpų skausmas, burnos gleivinės ir liežuvio tinimas, regėjimo sutrikimas, išsiplėtę vyzdžiai, paraudusi kūno oda, sutrikęs rijimas, vėmimas, viduriavimas. Sunkiausiais atvejais gali kilti psichozė, haliucinacijos ar koordinacijos sutrikimas“, – vardija „Gintarinės vaistinės“ vaistininkas.
Jo teigimu, pirmoji pagalba susidūrus su sveikatai pavojingu augalu yra itin reikšminga. Jei prie nuodingo augalo žmogus prisilietė, jam būtina kuo greičiau pasitraukti nuo augalo ir pažeistą vietą nuplauti šaltu vandeniu. Jei žmogus paragavo tokio augalo, burnos gleivinės tinimas ir perštėjimas kiek sumažėtų burnoje palaikius ledo gabaliuką arba atsigėrus šalto vandens.
„Po apsinuodijimo yra kritiškai svarbu ilgai nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą, ypač jei pradedama dusti arba smarkiai tinti. Pavyzdžiui, apsinuodijus anksčiau minėta dėmėtąja mauda žmogus miršta per valandą. Vykstant pas medikus taip pat vertėtų kartu pasiimti ir apsinuodijimą sukėlusį augalą arba jo dalį, kad specialistai galėtų suteikti efektyvesnę pagalbą. Be gydytojo nurodymo siūlyčiau nesigriebti jokių medikamentų“, – sako K. Beržinis ir pataria apsinuodijus kuo skubiau kreiptis į Apsinuodijimų informacijos ir kontrolės centrą, kuris suteiktų konsultaciją, ką daryti konkrečiu atveju.