„Dėl pandemijos dar anksti sakyti, bet, kad tai – reali grėsmė pasaulio sveikatai, manau, šiandien ar kada PSO tai paskelbs“, – spėjo S. Čaplinskas.
– Beždžionių raupai nėra taip stipriai užkrečiami, kaip, tarkime, COVID-19, tačiau virusai mutuoja. Ar nesibaiminama mutavusio viruso, kuris gali tapti užkrečiamesniu?
– Čia yra du aspektai: viena, kad virusas jau mutavo, nors, kaip jūs teisingai pastebėjote, DNR virusai mutuoja daug rečiau ir mažiau, bet tai jau įvyko ir sukelia kiek kitokią, galbūt lėtesnę eigą, simptomatika gal kiek skiriasi.
Bet svarbu galvoti apie perspektyvą: kaip mes dabar daug dėmesio skiriame žaliajai technologijai, suprantame, ką reiškia klimato kaita, kokie pavojai slypi, čia gali būti panašūs pavojai. Jeigu beždžionių virusas įsitvirtins mūsų augintinių ar graužikų populiacijoje, tai po 10–20 metų mes galime turėti dar vieną endeminę ligą šalia erkinio encefalito.
– Jeigu taip iš tikrųjų nutiktų, kad po COVID-19 staiga atsiranda beždžionių raupai, kurie tampa pandemija. Ar taip istorijoje yra buvę, kad pandemija sektų pandemiją – viena iškart po kitos?
– Įtariu, kad gali tekti netgi kai kuriuos medicinos vadovėlių skyrius perrašyti eigoje. Nes vis tik, kas atsitiko? Dėl ŽIV infekcijos mes turime daug imunodeficitinių žmonių. Dėl to išplito tuberkuliozė – mes tarsi pamiršome apie tai, kad ŽIV infekcija atgaivino tuberkuliozę.
Dabar nauji duomenys aiškiai parodo, kad koronavirusas taip pat silpnina imunitetą ir tam tikrais atvejais sukelia netgi dar sunkesnį imunodeficitą negu ŽIV infekcija.
Ko gero, visa tai ir lemia, kad virusams susidaro palankios sąlygos mutuoti, įgyti naujas savybes, atsibusti miegantiems virusams, pavadinkime taip.
Dabar turime keistus atvejus tų pačių beždžionių raupų viruso.
Prisiminkime poliomielitą: juk visai neseniai Izraelis paskelbė, kad diagnozavo susirgimo atvejį, o vakar britai paskelbė, kad nuotekose rado poliomielitą pas save, Londone.
Salmoneliozė (neaiškios kilmės apsinuodijimai šokoladu, kitose šalyse – kitais produktais) įgija kitas savybes.
Matome, kad keičiasi žmogaus imunodeficito virusas, ta pati legioneliozė, keičiasi ir erkinio encefalito virusas, galų gale atsirado vaistams atspari gonorėja.
Visa tai yra išvada to, kas seniai buvo prognozuojama: jeigu mes sudarysime sąlygas virusui keistis ir pažeisti mus, žmones, jis tą ir darys.
– Vyresni gyventojai yra paskiepyti nuo žmonių raupų ir tai buvo daroma seniau. Praėjo nemažai laiko. Kiek tie skiepai, kurie buvo daryti iki 1980 metų, vis dar yra veiksmingi?
– Jie veiksmingi. Kiek, paskaičiuoti, kaip automobilio greitį, sunku, bet, aišku, kad tam tikra apsauga yra. Dar daugiau, panašu, kad ir skiepai nuo vėjaraupių taip pat gali turėti tam tikrą kryžminę imuninę reakciją.
Taigi, apsaugą dalis žmonių turi, bet šitas virusas, nemanau, kad taps tokia pandemija, kaip ŽIV arba koronavirusas, nes pirmiausia jis neplinta taip intensyviai, kaip koronavirusas, o, palyginti su ŽIV infekcija, yra trumpesnis užkrečiamumo laikotarpis. Jeigu ŽIV infekciją žmogus platina visą likusį gyvenimą, jeigu nevartoja vaistų, čia, išnykus šašams, virusas jau nebeišskiriamas iš organizmo, žmogus tampa nebeužkrečiamas.
Taigi, tai jau tampa grėsme pasaulio sveikatai, bet manau, kad pandemija netaps.
– Kas be skiepų galėtų padėti apsisaugoti nuo beždžionių raupų?
– Elementari higiena. Šiuo atveju kalbama ne tik apie rankų higieną: neliesti gyvūnų, ypač būnant Vakarų ar centrinėje Afrikoje. Atitinkamai reikia žiūrėti, kokį maistą valgai – kad būtų termiškai apdorotas. Ir, aišku, kadangi raupai plinta nuo žmogaus žmogui, vėlgi yra tas pats odos su oda kontaktas vengtinas.
Reikia atkreipti dėmesį, kad vis tik šiandien didele dalimi tai yra lytiškai plintanti infekcija. Įvertinant tai, kad 82 proc. pasaulio mastu, 92 proc. Jungtinėje Karalystėje diagnozuojamųjų atvejų, vyrai identifikuoja save, kaip vyrus, turinčius lytinius santykius su vyrais. Reiškia, pradžioje šitoje demografinėje grupėje ypač reikėtų atkreipti dėmesį ir pasisaugoti.
Bet tai nereiškia, kad bet kuris turistas, moteris ar vaikas, kurie nuvyks į endeminę šalį arba atitinkamai kontaktuos, sakysime, naudosis tuo pačiu rankšluosčiu, chalatu, ta pačia patalyne, kad ir čia, Lietuvoje, su tuo pačiu žmogumi, kuris gali būti užsikrėtęs, neužsikrės taip pat.
– Jūs ką tik paminėjote: rankšluosčiai, patalynė, kiti paviršiai. Galbūt įprastas dezinfekcinis skystis, kuris veikia koronavirusą, galėtų veikti ir beždžionių raupus? Ar yra kokia tikimybė nuo kietų paviršių užsikrėsti?
– Šitas užsikrėtimo būdas nuo kietų paviršių nėra akcentuojamas. Bet kuriuo atveju, ypatingą nerimą kelia tai, kad, palyginti su raupų virusu, beždžionių raupų virusas iki 90 val. išbūna ore. Tai klausimas, kaip tas virusas yra mutavęs ir kaip ilgai gali išlikti ore?
– Gal jį veikia oro jonizavimas, ultravioletiniai spinduliai?
– Labai teisingai. Jeigu kalbame apie tą patį COVID'o sezoniškumą, yra aiškiai įrodyta, kad pagrindinis faktorius yra ne ori temperatūra ir drėgmė, o būtent UV spinduliuotė.
– Ką daryti tada su patalyne ir rankšluosčiais?
– Paprasčiausiai skalbti, kaip skalbiame – aukštoje temperatūroje, kaip rekomenduojama. Vis tik ne čia bus pagrindinis užsikrėtimo kelias.
Dar kartą atkreipiu dėmesį, ką rodo dabartinė statistika, kad daugiausia užsikrečia žmogus nuo žmogaus, nebūtinai turėdamas lytinius santykius, bet glėbesčiuodamasis, sąlytyje su oda. Ir čia, ko gero, aišku, kad vyriški prezervatyvai gali menkai apsaugoti arba išvis neapsaugos, jeigu nuo kitų lytiškai plintančių ligų apsaugo efektyviai.
Viena vertus čia – kaip ir lytiškai plintanti infekcija didele dalimi, bet kita vertus – ne. Galima užsikrėsti elementariu artimu kontaktu būtent su tuo žmogumi, kuris gali net nežinoti, kad jis turi infekciją.
Nauja ypatybė yra ta, kad dalis žmonių, panašu, jog tampa užkrečiami dar prieš pasirodant efektyviems bėrimams. Čia norisi paprašyti atkreipti visų dėmesį, jeigu kyla menkiausi įtarimai, jeigu pajutote bėrimus, padidėjo limfmazgiai ar pakilo temperatūra, bendras negalavimas, reikėtų nebijoti kreiptis į gydytoją.
Visą LNK vidurdienio žinių siužetą galite matyti čia: