Kaip rašoma svetainėje kokybiskasvanduo.lt, švarus, gerai išvalytas nuo įvairių priemaišų vanduo yra bespalvis, bekvapis ir beskonis. Tam tikrą spalvą, skonį ar kvapą vandeniui suteikia jame esančios ištirpusios cheminės medžiagos – vanduo laikomas universaliausiu tirpikliu, koks tik žinomas mūsų planetoje.
Gelsvai rusvą spalvą vandeniui gali duoti geležies, juodą – mangano junginiai. Įvairaus intensyvumo gelsva vanduo nusidažo nuo organinių medžiagų, žalsvai arba melsvai – nuo dumblių. Cheminiai junginiai suteikia vandeniui ir savitą kvapą: vandenilio sulfidas (supuvusio kiaušinio), chloras, amoniakas, fenolis (medicininį) ir kt. Nuo žaliųjų dumblių vanduo kvepia žeme.
Kadangi pats vanduo beskonis, skonio jam suteikia ištirpusios įvairios neorganinės ir organinės medžiagos. Pavyzdžiui, dėl geležies, mangano druskų vanduo įgauna rašalo prieskonį, dėl humusinių (organinių) medžiagų – durpių. Chloridų jonai duoda sūrų skonį, magnio jonai – kartų. Gerą skonį vandeniui suteikia jame esantys kalcio hidrokarbonatai.
Pašarminti organizmą
Kalbant apie normos ribas, vanduo turi būti toks, kad nemalonaus kvapo arba skonio nejaustų dauguma (bent 90 proc.) vartotojų. Daugelio kenksmingų (nuodingų) cheminių medžiagų koncentracijos mūsų gamtiniuose vandens šaltiniuose, iš kurių imamas ar ruošiamas geriamasis vanduo, labai mažos ir problemų nekelia. Tam tikrų rūpesčių esama tik dėl nitratų, nitritų ir fluoridų, tačiau su šiais iššūkiais geriau ar prasčiau tvarkomasi valstybiniu lygiu.
Nepaisant to, dažno gyventojo, ypač vyresnio amžiaus, namuose galima išvysti įvairių vandens gerinimo prietaisų: pradedant pastatomais filtrais ir baigiant jonizatoriais, ozonatoriais ar kitais aparatais. Vieni jų aiškina šių prietaisų įsigiję, nes iš čiaupo bėgantis vanduo paprasčiausiai neskanus ar su priemaišomis, kiti taip apdorotame vandenyje ieško jaunystės ir sveikatos. Tik kiek tokios paieškos vaisingos?
„Lietuvos vanduo iš čiaupo yra geros kokybės vanduo ir prilygsta Šveicarijos, Austrijos ar Danijos vandenų standartams. Bet tai yra paprastas neutralus vanduo, kurio mes kasdien turime išgerti apie 1–1,5 litro. Taip nurodyta ir Lietuvos sveikatos ministerijos mitybos piramidėje“, – aiškina gydytojas biochemikas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. habil. dr. Leonardas Lukoševičius, į DELFI klausimus atsakęs raštu.
Pasak profesoriaus, mūsų vartojamas maistas yra rūgštinis – o šiuo metu pripažįstama, kad ligų cheminis pagrindas yra organizmo terpės parūgštėjimas. „Deja, ne visi suvartoja po 400–500 g daržovių per dieną. Todėl logiška organizmą pašarminti vegetariniu maistu, o taip pat – ir jonizuotu šarminiu vandeniu“, – teigia mokslininkas.
Jam antrina Lietuvos mokslų akademijos narys akademikas Jurgis Brėdikis, kurio tvirtinimu, jonizuotas šarminis vanduo padeda kovoti su organizmo rūgštingąja terpe (tik tokioje gali vystytis vėžinės ląstelės), jis yra puikus antioksidantas ir mažina laisvųjų radikalų poveikį, kurie ardo sveikatą ir sukelia įvairias ligas. Anot akademiko, nemažai mokslininkų rekomenduoja jonizuotą šarminį vandenį gerti, o rūgštų – naudoti išoriškai, nes jis puikiai tinka žaizdoms gydyti.
Chemijos pamoka Antakalnyje
Keliauju į Antakalnį, pas Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) emeritą docentą Juozą Jankauską. Ilgus metus įvairiose Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose chemijai atidavęs mokslininkas tiria skvarbiu žvilgsniu ir iš pradžių į kalbas leidžiasi nenoriai. Pokalbis susiriša tik po tiesmukiško mano klausimo: verta ar neverta jonizuoti vandenį? reikia to ar nereikia?
„Čia yra biznis“, – ramiai atsako doc. J. Jankauskas.
„O jis turi kokios nors naudos sveikatai?“ – neatlyžtu.
„Jokios. Tai yra žmonių mulkinimas. Žmonėms reikia stebuklo, kuriuo jie nori tikėti. O jeigu žmonėms reikia tikėjimo, vadinasi, jį galima tiems žmonėms parduoti, – gaunu kategorišką atsakymą. – Jeigu žmonės tiki, kad praleidus vandenį pro spiralės formos stiklinį vamzdelį, kurį stiklapūtis nesunkiai padaro, vandens struktūra pasikeičia, turiu nuvilti: ji visiškai nepasikeičia. Bet kaip gražiai atrodo! Nusiperki va tokį daiktą, kuris kainuoja kokius 200 eurų, ir pasidarai vandens, savo struktūra panašaus į tą, kurio yra organizmo ląstelėse. Čia žaidimas teiginiais, kurių negali patikrinti. Ypač gerai veikia žmonėms, kurie neišmano gamtos mokslų.“
Pašnekovas prisimena, kad dar dirbant VGTU laboratorijoje, kolegos jam atnešdavo parodyti vandens jonizatorių. Šių aparatų veikimo principas, pasak docento, labai paprastas, o įrodymai formulėmis nugula mano užrašinės lapus – jaučiuosi trumpam grįžusi į mokyklinę chemijos pamoką. Esmę išties nesunku prisiminti: jonizuotas vanduo gaunamas elektrolizės būdu, t. y. vyksta inde, kuriame yra du (teigiamas ir neigiamas) elektrodai ir lygintuvas, kintamąją srovę verčiantis nuolatine.
Paleidus elektros srovę, prie neigiamo elektrodo keliauja vandenyje esantys teigiami jonai: kalcio, magnio, truputis natrio, kalio – tie, kurie suteikia vandeniui kietumo. Va čia, anot chemiko, ir prasideda įdomumas: šie pagrindiniai teigiami jonai nedalyvauja reakcijoje ant neigiamo elektrodo, nes yra per daug aktyvūs. Reakcijoje gali dalyvauti tik mažiau aktyvūs metalai – varis, švinas, cinkas, kurie sėda ant elektrodo. „Tada galime sakyti: vykdydami elektrolizę, iš vandens pašaliname sunkiuosius metalus. Tik klausimas, kiek jų tame vandenyje buvo. O jų ten buvo špyga taukuota – tiek mažai, kad iš esmės net nėra ką šalinti. Higienos norma leidžia šimtus kartų didesnius kiekius, negu jų ten iš tikrųjų yra“, – teigia pašnekovas.
Bet kažkas juk turi dalyvauti toje reakcijoje? „Kai metalai joje dalyvauti dėl jau minėtų priežasčių negali, tada dalyvauja pats vanduo, – kantriai dėsto doc. J. Jankauskas. – Vanduo blogai, bet truputį vis dėlto skyla į jonus be jokios elektros srovės. Kaip žinome, vandens sudėtyje yra vandenilio jonų, kurie yra rūgštaus skonio – tie patys, kurių yra ir citrinos, druskos, acto rūgštyse.
Kita sudedamoji vandens dalis – hidroksilo OH jonai – yra šarminiai ir kelia vandens pH. Teigiami vandenilio jonai gali dalyvauti reakcijoje ant neigiamo elektrodo – tada prie jo stebimas burbuliavimas: šnypšdamas lekia dujinis vandenilis. Jis labai lengvas. Jeigu apvožtume prie katodo ir palaikytume stiklinę, vandenilis lėkdamas išstumtų orą ir susirinktų toje stiklinėje.
Rūgštinančiam vandeniliui išsiskyrus dujų pavidalu, vanduo prie neigiamo elektrodo tampa jau nebe neutralus, o šarminis – jonizatorių gamintojų teigimu, toks sveikas, kad net gydo 87 ligas. Niekuo nepagrįsti duomenys, bet gražiai skamba.“
Jonizatoriuje yra membrana, skirianti teigiamo ir neigiamo elektrodo puses vieną nuo kitos. Prie teigiamo elektrodo vyksta priešinga reakcija: joje dalyvauja neigiami OH jonai, ir prie elektrodo taip pat skiriasi dujos. Tos dujos yra deguonis. Šarminių savybių vandeniui suteikiantys hidroksilo jonai skyla, ir vanduo rūgštėja.
Per daug rūgščiu tapęs vanduo vadinamas negyvu, todėl, kad juo patepus žaizdą, ji pradeda gyti. Pasak chemiko, nėra jokio stebuklo: pasiekus pH 3, žaizdoje esančios bakterijos žūva, ir žaizda traukiasi. Laikoma, kad šarminis, vadinamasis gyvas vanduo žaizdų negydo, nors, mokslininko teigimu, labai užkėlus šarminės terpės pH, bakterijos irgi gauna galą – viskas priklauso nuo to, kiek laiko vykdoma elektrolizė.
Kuo netinka soda ar citrinos?
Kaip aiškina prof. L. Lukoševičius, natūraliai gamtoje šarminio vandens aptinkama retai: jo rasta Japonijoje, Vokietijoje ir Meksikoje. Tokio vandens parametrų tyrimų duomenys paskatino lietuvių mokslininkus jį gaminti dirbtinai – jonizatoriuose, kur vyksta mūsų jau aprašyta elektrolizė.
„Aparatu galima pasigaminti tiksliai norimo pH šarminį ar rūgštingąjį vandenį, ko nepasiekiama kitais būdais“, – tvirtina ir akademikas J. Brėdikis. Jonizuoto vandens nauda pripažintas autoritetas sako įsitikinęs asmeniškai, tiek kovodamas su ligomis, kurių esą turįs pakankamai, tiek gydydamas kitus asmenis.
„Tačiau aš paklausiu paprastai: o kam tokie sudėtingi prietaisai? Jeigu reikia rūgštinio vandens, įsispausk truputėlį citrinos, ištirpink askorbino rūgšties tabletę. O jeigu reikia šarminio vandens, pavyzdžiui, graužia rėmuo, – turime šarminančių savybių geriamąją sodą. Jos net padauginti nelabai gali, nes pH daugiau kaip 8,3 nebūna. Trečdalis arbatinio šaukštelio sodos duos tą patį efektą, kaip ir vanduo iš jonizatoriaus“, – laikosi savo VGTU emeritas doc. J. Jankauskas.
Gydytojas biochemikas prof. L. Lukoševičius su tokia nuomone nesutinka: namų sąlygomis tokių pat savybių, kokių turi elektrolize paveiktas vanduo, esą pasiruošti negalima, nes dedant sodos ar citrinos rūgšties gaunami tirpalai, o ne jonizuotas vanduo. „Vien tik japonų, vokiečių, korėjiečių sudėtingiausi moksliniai darbai rodo, kad jonizuotas vanduo yra efektyvus antioksidantas. Toks vanduo nėra kaip cheminis vaistas, bet jis koreguoja organizmo vidinę terpę. Turbūt mes tik pavydėti galime, koks japonų gyvenimo amžius. Tik nereikia mechaniškai suprasti, kad tai nulėmė jonizuotas vanduo, bet tai yra ypač svarbus veiksnys, nes jis sudaro apie 70 proc. kūno masės“, – tvirtina mokslininkas.
Ir vis dėlto jonizatorių gamintojų teiginius, esą jų šarminio vandens OH jonai pagaminti kažkokiu ypatingu būdu, doc. J. Jankauskas toliau atkakliai vadina netiesa. „Ar tie jonai gauti veikiant elektros srove, ar sodai reaguojant su vandeniu, jie yra absoliučiai tokie patys. Ir šarminiam vandeniui paruošti visai nereikia jonizatoriaus. Tad su manimi jūs be reikalo prasidėjote – aš nekalbu apie stebuklus, aš kalbu apie gryną chemiją“, – baigia pokalbį pašnekovas, savo nuomonę įvairiais su vandens kokybe susijusiais klausimais dėstantis ir asmeninėje svetainėje kokybiskasvanduo.lt.