„Žmogus ir jo smegenys yra pats tobuliausias, o kartu ir sudėtingiausias Dievo kūrinys“, – teigia medicinos mokslų daktaras, gydytojas neurologas J. Fišas.
Daug metų dirbęs ligoninėse neurologijos skyrių vedėju, dėstęs įvairiose mokslo įstaigose, atlikęs mokslinius darbus Vilniaus universitetinėje slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninėje, turintis būrį ištikimų pacientų, dalijantis vertingus patarimus spaudoje, radijo, televizijos laidose, gydytojas sako, kad atėjo laikas dalytis žiniomis ir mūsų senstančiai visuomenei dar ir dar kartą priminti, kaip svarbu rūpintis savo kūno ir dvasios sveikata. J. Fišo knygą „Aštrus protas sveikame kūne“ išleido leidykla „Alma littera“.
Klausimų apie tai, kaip reikia gyventi, jei nori sulaukti žilos senatvės, kaip išlaikyti judrų kūną ir blaivų protą, J. Fišas sulaukia kasdien. Pacientai nori žinoti ir tai, kaip priimti sunkias neurologines ligas, kaip su jomis gyventi. „Sunkios neurologinės ligos dažniausiai aplanko žmones, įžengusius į antrą gyvenimo pusę. Bet jau pirmoje pusėje reikia žinoti, ką daryti, kad bėdos neužgriūtų. Todėl profilaktika svarbiau nei gydymas! Kita vertus, yra ligų, užpuolančių ir labai jaunus žmones. Su kai kuriomis iš jų tiesiog reikia mokytis būti. Nors daugelio sunkių neurologinių ligų priežastys dar nėra iki galo žinomos, jos pamažu aiškėja. Knygoje prisiminiau istorijas iš savo, gydytojo neurologo, patirties – apie tai, ką pats mačiau, girdėjau arba skaičiau, kokias išvadas padariau. Daug kalbu apie įvairias demencijas, ypač apie pačią baisiausią – Alzheimerio ligą. Netgi ją yra būdų apeiti“, – vilčių skaitytojams suteikia knygos autorius.
„Demencija tikrai yra pati didžiausia pabaisa, tykanti mūsų antroje gyvenimo pusėje. Ji prasideda tada, kai nutrūksta ryšiai tarp neuronų, todėl visais įmanomais būdais reikėtų stengtis, kad tie ryšiai nenutrūktų. O išlaikyti juos padeda lavinimasis, savišvieta, aktyvus gyvenimas. Dėl to prašau ir patariu – nesėdėkite namie, gyvenkite kuo aktyviau, įdomiau. Yra būdų, kaip padėti jūsų protui išlikti aiškiam ir šviesiam iki žilos senatvės. Ne tik vyresniesiems reikia apie tai galvoti, jauni žmonės irgi pervargsta, o pervargusiesiems ima silpnėti atmintis. Ją reikia saugoti ir, žinoma, treniruoti kaip ir raumenis.“
Gydytojas J. Fišas teigia, kad senėjimo procesas yra neišvengiamas, tačiau kai kurie žmonės sensta labai lėtai, kartais net atrodo, kad jie visai nesensta! Yra protingų ir išmintingų senolių, bet... ir jie nepabėga nuo senatvės. Fiziologiniai dėsniai galioja kiekvienam. „Kiekvieno žmogaus smegenys per metus sunyksta vienu procentu. Reikia žinoti, kad šis procesas prasideda nuo dvidešimt penkerių metų, – sako gydytojas. – Vis dėlto, mes norėtume, kad senėjimo procesai vyktų kuo lėčiau. Smegenų ląstelių rezervą galima atnaujinti, palaikyti ir padidinti. Knygoje patarsiu, kaip tai padaryti. Bet... Neužtenka žinoti, ką reikia daryti, tai iš tiesų reikia DARYTI. O tam būtinas sąmoningumas ir valia. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių tai suprastų ir sąmoningai stengtųsi gyventi sveikai. Iki šimto dvidešimties ir daugiau metų.“
„Išmintingesni žmonės paprastai būna sveikesni, juos dažniau lydi sėkmė – tai buvo žinoma jau nuo antikos laikų. Tačiau kodėl vieni yra veržlūs, valingi ir išmintingi, o kiti – vangūs ir bevaliai? Niekas neabejoja, kad protinga elgsena pailgina gyvenimą, bet reikia ir dar kai ko... Manau, labiausiai žmogui reikia prasmės. Sveikai ir ilgai gyvena tik tie, kurie žino, kad jų gyvenimas turi prasmę. Šie žmonės būna sveikesni net ir sirgdami! Diabetu, nutukimu ar kitomis lėtinėmis ligomis. Tie, kurie moka džiaugtis, gyvena ilgiau. Tai patvirtina tą faktą, kad galvos smegenys ir mūsų emocinė būklė tikrai turi įtakos gyvenimo trukmei.“
Gydytojas J. Fišas savo knygoje teigia, kad ilgai gyvena tie žmonės, kurie savo viduje nekaupia šiukšlių, turi kilnių ir aukštų tikslų, daro ką nors šviesaus, gero kitiems žmonėms. Minčių galia tikrai stebuklinga – šiandien jau ir mokslas neginčija, kad protu, įtaiga galima pakeisti netgi genetinį kodą, koreguoti patologijas: „Jei jūsų mama, močiutė sirgo debetu, yra didžiulė tikimybė, kad ir jūs turėsite šį polinkį. Jei tai žinodami stebėsite savo aplinką ir rinksitės sveiką gyvenimo būdą, labai gali būti, kad šios ligos išvengsite“, – sako gydytojas ir priduria, kad gydymo sėkmei ypač svarbu, ką žmogus valgo, kuo kvėpuoja, kiek juda ir kokias emocijas išgyvena.
„Girdžiu jūsų abejones – esą šiuolaikinis gydytojas neturėtų apie tai kalbėti! Bet iš tiesų būna sunkiai įrodomų ir jokiais moksliniais eksperimentais nepatvirtinamų faktų. Šiandienis mokslas remiasi stebėjimais, eksperimentais, sukaupta patirtimi ir išvadomis. Kartais mes, gydytojai, padarome išvadas stebėdami, jausdami ir žinodami, tačiau niekaip negalime to įrodyti. Tokiu atveju šių faktų, net akivaizdžiai egzistuojančių, niekas nelaiko mokslo tiesomis.“
„Žmogaus smegenys sensta taip pat, kaip ir visos kitos kūno dalys, biologinių dėsnių nugalėti dar niekam nepavyko. Kad ir koks genetiškai stiprus būtų žmogus, jo jėgos senstant vis tiek mažėja. Žmogaus gyvenimas taip pat turi biologines ribas. Visais laikais mokslininkai bandė tas ribas praplėsti – pavyko, bet tik šiek tiek. Pavyzdžiui, Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo vidutinė gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo, bet biologinės ribos niekur nedingo. Šiuo metu vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė yra 71,5 metų, moterų – 81 metai (1990 metais vyrų buvo 66,1, moterų – 76,2). Sprendžiant iš kitų šalių žmonių vidutinės gyvenimo trukmės, ilgėjimo tendencija, ko gero, išliks“, – teigia gydytojas J. Fišas ir priduria, kad ilgesnė gyvenimo trukmė sukuria daugiau sveikatos bėdų, tarp jų ir demencijos (silpnaprotystės) problemą. Žmogui senstant natūraliai mažėja smegenų ląstelių skaičius. Kartu nyksta valia, mažėja paskatos gyvenime ko nors siekti, ką nors keisti. Žmonės, kurie nebenori nieko keisti ir nieko daugiau nesiekia, pasensta greičiau. Nebenaudojamas daiktas (šiuo atveju smegenys) nyksta greičiau. Kaip ir raumenys – jei nesportuoji, jie tirpsta, glemba.
„Žmogaus smegenyse vyksta daugybė sudėtingų procesų. Dėsningumų čia nėra daug, o prieštaravimų – daugybė. Pilkoji ir baltoji smegenų medžiagos, sąveikaudamos tarpusavyje, sukelia įvairiausių reiškinių – tiek psichinių, tiek fizinių, tiek jutiminių. Dažnai tokių, kuriems jokių mokslinių dėsnių pritaikyti nepavyksta. Moksliškai neįmanoma paaiškinti, kodėl esame tokie skirtingi, nors fiziologiškai mūsų smegenys beveik nesiskiria. Net genijų smegenų sandara mažai kuo skiriasi nuo paprastų žmonių, o juk Mozartas ar Einsteinas nuo masių skiriasi kaip dangus ir žemė. Niekas negali atsakyti į klausimą, kaip atsiranda genijai. Staiga nei iš šio, nei iš to kokiame nors užkampyje gimsta žmogus, nešiojantis ypatingą šviesą. Kodėl būtent čia ir būtent jis?“
Sunkios demencijos vargina 47 milijonus pasaulio žmonių. Ligos atvejų sparčiai daugėja, tad skaičiuojama, kad po trisdešimties metų šis skaičius išaugs kelis kartus – 2050-aisiais bus 130 milijonų sergančiųjų. Skelbiama, kad šiuo metu 30 milijonų žmonių serga Alzheimerio liga. Įvairiais duomenimis, ši liga sudaro 60–70 procentų visų demencijų.
Kodėl taip nutinka, kad vieni gyvena iki šimto metų ir miršta visiškai sveiko proto, o kiti dar nesulaukę šešiasdešimties pradeda nesuvokti pasaulio? Tai vienas dažniausių klausimų, kurį gydytojui užduoda jo pacientai arba jų artimieji. J. Fišas pripažįsta, kad atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, tačiau turėtume sunerimti, jeigu artimieji:
– pradeda nebedalyvauti pokalbiuose sudėtingomis temomis, jų nebedomina anksčiau dominę dalykai, jie nebeskaito knygų ir teisinasi, kad skaitymas vargina arba jų akys nebemato;
– jiems nebereikia jokių pramogų, laisvalaikio, jie nebežiūri filmų, atsisako stalo žaidimų – šachmatų, šaškių, netgi kompiuterinių žaidimų, vengia naujovių, sutrinka gavę papildomą, neįprastą užduotį;
– pradeda nebeatpažinti veidų, nebegali prisiminti, kas užfiksuota nuotraukose, jo žodynas tampa skurdus, vartoja tik itin paprastus žodžius;
– žmogus pamiršta svarbiausius kasdienius darbus;
– tampa sunku kalbėti užsienio kalba, neprisimena žodžių, kurie susiję su mokslu ar politika;
– užmiršta tai, ko mokėsi mokykloje, negali išspręsti paprasčiausio uždavinio;
– praranda empatiją, netenka emocinio jautrumo, elgiasi šiurkščiai.
„Alzheimerio liga nenužudo staiga. Ji lėtai grobia prisiminimus, kūrybingumą, savarankiškumą, gebėjimą mąstyti, kol visiškai sugriauna asmenybę. O tada atima ir gyvybę. Ši liga yra penktoji mirties priežastis JAV, o Jungtinėje Karalystėje jau aplenkė širdies infarktą, insultą ir tapo pagrindine moterų mirčių priežastimi. Vyrams ši priežastis yra antra pagal dažnumą.“
Gydytojas J. Fišas įsitikinęs, kad ir svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, ir fizinės egzistencijos pabaiga yra iš anksto nulemti. Tačiau sveiko gyvenimo algoritmo laikytis būtina: judėjimas, tinkamas maistas, pakankamas skysčių kiekis, kuo mažiau įtampos, geras miegas. Visa tai – ir ligų prevencija, ir ilgo amžiaus pagrindas, ir šviesaus proto sąlyga. „Numoti ranka į šias taisykles būtų kvaila, – sako, – nuo Hipokrato laikų – ne, net nuo Eskulapo! – žmonės žinojo, kaip išvengti ligų. Jau tada buvo sukurtos sveiko gyvenimo rekomendacijos, kurios galioja iki šiol. Žinoma, jos šiek tiek keitėsi, tačiau pagrindinės taisyklės liko tos pačios.
„Neseniai Harvardo universiteto mokslininkai pateikė sąrašą, nuo ko priklauso žmogaus gyvenimo trukmė. Septyniasdešimt metų jie stebėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atrinktus mokinius, studentus ir jų palikuonis – net penkias kartas. Buvo pasirinkti sveiki normalūs žmonės: turtingi ir skurdžiai gyvenantys, pirmūnai ir nelabai gabūs mokslams. Pabandysiu trumpai su savo pastabomis ir papildymais apžvelgti Harvardo mokslininkų nuomonę apie tai, kas daugiausia lemia gyvenimo trukmę.
• Optimizmas. Žmogus gali sirgti, bet neturi teisės būti ligoniu, negali leisti fizinei negaliai sužlugdyti gyvenimo. Liga nėra didžiausias gyvenimo lūžis. Jeigu palygintume su kelione, tai tik šioks toks nukrypimas nuo maršruto. Optimistai, net ir rimtai susirgę, atrodo kur kas geriau nei pesimistai, sergantys nesunkiai.
• Meilė ir santarvė. Tik tada, kai žmogus myli ir jaučiasi mylimas, jo gyvenimas yra gražus, šviesus ir laimingas. Jeigu šeimoje puoselėjama santarvė, net vyresni nei aštuoniasdešimties metų žmonės išlieka viso proto ir dažniausiai fiziškai pajėgūs. Darni santuoka yra ilgo amžiaus pagrindas. Kiekvienam reikia žmonių, galinčių išklausyti, užtarti, padėti, paremti. Supratimas ir meilė garantuoja gerą sveikatą.
• Mokėjimas atleisti. Pyktis suėda ir protą, ir sveikatą. Jis kaip vėžys. Daugiau dėmesio turėtume kreipti į šviesias gyvenimo puses, į gerus dalykus.
• Lankymasis pas psichoanalitikus, psichologus ar psichoterapeutus. Tai gerina ir gyvenimo kokybę, ir sveikatą. Žmonės, kurie lankosi pas psichoanalitiką, anot Harvardo tyrėjų, 33 procentais rečiau kreipiasi į kitus gydytojus. Psichoanalitinė terapija padeda ištraukti į dienos šviesą įvairius kompleksus, slaptas mintis ir skriaudas – tai, kas trukdo sveikai ir džiaugsmingai gyventi. Patys psichoanalitikai irgi gyvena ilgai, nes moka susidoroti su stresu. Kai sumažėja streso, atsistato vegetacinė nervų sistema, širdies ritmas, kraujospūdis. Psichoanalizė sumažina antinksčių hormono kortizolio kiekį ir taip apsaugo nuo onkologinių ligų.
• Nuolatinis mokymasis. Ilgai gyvena tie, kurie domisi kultūra, įvairiomis veiklos formomis, ieško naujovių. Amžius nėra barjeras, atvirkščiai – vyresni žmonės turi mokytis, kad palaikytų gerą smegenų būklę ir sveiką protą. Žaiskite, lankykite būrelius, bendraukite. Beje, mūsų trečiojo amžiaus universitetai yra ryškus spindulys, nušviečiantis kelią į sveiką senatvę be silpnaprotystės ir sukriošimo. Kinai turi tokį posakį: asmeninis gyvenimas prasideda po penkiasdešimties.“
Viskas turi pradžią ir pabaigą. „Ilgas amžius irgi turi turėti ribas – juk reikia, kad Žemė ir jos gyventojai atsinaujintų, – šypsosi gydytojas J. Fišas. – Suprantama, nė vienas nenorime išeiti iš šio pasaulio, tačiau to siekti ir nėra žmogiška. Svarbiausia kas kita – būkime sveiki, žvalūs ir laimingi ne tik Dangaus karalystėje.“