Tačiau Toronto universiteto Kanadoje mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad gera atmintis yra smarkiai pervertinama ir buvimas užmaršiu, tiesą sakant, gali būti kaip tik aukštesnio intelekto požymis, skelbia „Independent“.
Vienas iš tyrimo autorių, profesorius Blake'as Richardsas aiškino: „Svarbu, kad smegenys pamiršta neesmines detales ir verčiau susikoncentruoja į tai, kas padeda mums realiame pasaulyje priimti sprendimus.
Mes žinome, kad mankšta padidina neuronų hipokampe kiekį, bet jie yra kaip tik tos jūsų gyvenimo detalės, kurios išties nėra svarbios ir tai gali trukdyti jums priimti gerus sprendimus“, – aiškino profesorius.
Tyrimo autoriai, profesoriai B. Richardsas ir Paulas Franklandas teigia, kad atmintis naudojama pagerinti sprendimų priėmimą, išlaikant vertingą informaciją ir leidžiant nesvarbiems dalykams pasimiršti. Iš esmės taip padaroma vietos tam, kas svarbu. Jų teigimu, šis užmaršumo aspektas greičiau mums padeda nei trukdo.
Pavyzdžiui, mūsų smegenys pamiršta specifines detales apie praeities įvykius, bet vis tiek atsimena didesnį paveikslą. Tyrėjų nuomone, tai leidžia mums geriau apibendrinti buvusius potyrius nei tam, kuris gali atsiminti daugiau tikslių detalių apie įvykį.
Tačiau profesoriai suskubo patikslinti: jeigu žmogus pamiršta svarbius dalykus ypatingai dažnai, reikėtų susirūpinti.
Tyrime teigiama, kad tam tikrų detalių pamiršimas yra sveikos atminties požymis, rodantis, kad viskas veikia, kaip ir turėtų būti.
Kokia informacija išmetama iš atminties, anot profesoriaus B. Richardso, priklauso nuo situacijos: „Vienas iš dalykų, kuris atskiria tai, ką smegenys ketina atsiminti, nuo to, ką norėtų pamiršti, yra aplinkos pastovumo ir tikimybės, kad tai pasikartos, klausimas“.
Geras pavyzdys būtų, sakykime, prekybos centro darbuotojas, kuris kasdien susiduria su daugybe skirtingų žmonių, ir asmuo, kuris dirba mažoje kavinukėje, ir pradeda prisiminti tos vietos gyventojus.
Tikėtina, kad geriausia kaupti prisiminimus ne stengiantis prisiminti absoliučiai viską, pažymėjo B. Richardsas. Priimti sprendimą būtų neįmanoma, jeigu jūsų smegenis nuolatos bombarduotų bereikalinga informacija.
„Mes visą laiką idealizuojame žmogų, kuris gali laimėti viktoriną, bet atminties esmė nėra sugebėti prisiminti, kas nugalėjo varžybas 1972 metais“, – paaiškino profesorius.