Apie laimingų žmonių istorijas, kai donorystė išgelbėjo jų gyvenimą, neseniai portalas Delfi rašė čia.
Šįkart pasakojimas apie tai kaip jaučiasi gydytojai, kai jiems tenka pranešti žmonėms apie jų artimųjų mirtį, kokių reakcijų sulaukia ir kaip žmonės žiūri į pasiūlymą paaukoti artimojo organus, kad išgelbėtų kitų gyvybes.
Baisiausia diena gyvenime
VUL Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė Indrė Lapinskienė pasakojo, kad žmonės į pranešimą apie artimųjų mirtį reaguoja labai įvairiai.
„Tikrai ne pirmus metus dirbu Intensyvios terapijos skyriuje ir tų patirčių yra buvę visokių. Bet kiekvieną kartą eini su truputėlį sunkai širdimi.
Mane ypač stimuliuoja suvokimas, kad tu kažkam padėsi ir empatija tam žmogui, su kuriuo planuoji kalbėtis. Tu supranti, kad tau tai yra darbo diena, kokia ji bebūtų: gali būti sunki, gali būti labai sunki, bet tam žmogui, su kuriuo tu ketini kalbėtis, tai yra pati baisiausia ir sunkiausia diena jo gyvenime. Kai taip pagalvoji, tada svarstyklės persisveria visiškai kitą pusę“, – pasakojo gydytoja I. Lapinskienė.
Be empatijos ir supratimo, pasak medikės, labai svarbu artimiesiems sugebėti nemediciniais terminais paaiškinti, kas įvyko, kad jie sugebėtų suprasti ir nebijotų paklausti.
„Tokią informaciją ne visada galima priimti iš karto. Tai yra šoka, tai yra labai labai sunki žinia. Dažniausiai, kai mes kalbame apie potencialius donorus, mes kalbame apie žmones, kuriems smegenų mirtis įvyko labai staiga. Tai reiškia, kad tie žmonės prieš tai dažniausiai buvo sveiki. Artimiesiems susitaikyti su tokiu pokyčiu būna be galo sunku, jiems dažnai reikia laiko. Mes, kaip intensyvai, duodame laiko žmonėms pagalvoti, pasitarti ir nusiraminti ir tik tada šnekamės toliau, kai praeina pakankamai laiko tiek susitaikymui, tiek apsisprendimui“, – pasakojo gydytoja I. Lapinskienė.
Dažniausiai, kai mes kalbame apie potencialius donorus, mes kalbame apie žmones, kuriems smegenų mirtis įvyko labai staiga. Tai reiškia, kad tie žmonės prieš tai dažniausiai buvo sveiki
Įstrigę mamos žodžiai
Gydytoja I. Lapinskienė negali pamiršti ją sujaudinusių mamos, netekusios vaiko, žodžių.
„Mama, kuri ką tik prarado savo vaiką, paklausta apie organų donorystės galimybę, pasakė: „Aš sutinku, nes aš žinau, kad mano vaikas gyvens toliau, kad ta jo dalis, esybė lieka kitame žmoguje ir taip pratęsiamas jo gyvenimas, jo gyvenimo prasmė šiame pasaulyje“.
Man šitie žodžiai yra įstrigę iki dabar ir aš dar ilgai nešiosiuosi juos su savimi“, – neabejojo medikė.
Nutraukė viduryje pokalbio
VUL Santaros klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Vismantas Gritėnas pasakojo, kad paprastai, kai konstatuojama paciento smegenų mirtis, su jo artimaisiais aptaria esamą situaciją, papasakoja apie donorystę, jos procesus.
„Man įstrigo situacija, kai kartą štai taip abstrakčiai kalbamės su paciento artimuoju [apie donorystę] ir jis man sako: „Nereikia to aiškinti. Esame išsilavinę žmonės, viską suprantame, sutinkame su donoryste, viskas gerai“.
Dėl to man iš dalies palengvėjo, nes vis tiek pristatyti tą visą donorystės idėją žmogui yra gan sudėtinga. Norisi ir suteikti informacijos, bet tuo pačiu mes visiškai paliekame ir tą laisvą apsisprendimą.
Kai žmonės jau patys yra tam nusiteikę ir nori prie to prisidėti, tai visada labai palengvina situaciją“, – patikino gydytojas V. Gritėnas.
Užaugino du vaikus, kad galėtų juos paaukoti
Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė Daiva Čičiškinienė pasakojo, kad per savo ilgą karjerą yra turėjusi ir labai skaudžių pokalbių su artimaisiais. Gedintys artimieji kartais ir kaltina dėl mirties medikus, ir jiems grasina. Bet tokius pokalbius gydytojai stengiasi pamiršti.
Tačiau yra buvę ir nepaprastų momentų.
„Viena šeima užaugino du sūnus ir jiems teko du kartus susidurti su savo vaikų smegenų mirtimis. Abu kartus jų organus šeima paaukojo donorystei ir pasakė: „Na taip, tokia yra mūsų lemtis – mes užauginome du vaikus, kad jie galėtų padėti kitiems“.
Tas mirtis skyrė gal 7 metai. Man teko su tėvais kalbėtis po jaunesniojo mirties. Į klausimą dėl organų donorystės jie atsakė: „Taip. Mes jau vieną sūnų paaukojome“, – pasakojo gydytoja, kuri pati turi sūnus, taigi ši istorija jai, kaip mamai, buvo ypatinga.
Pirmasis pilnamečio sprendimas
Gydytojai D. Čičiškinienei įstrigo ir kitas ypač jautrus atvejis.
„Turėjome jaunos moters mirtį dėl plyšusios galvos smegenų aneurizmos. Į pokalbį atėjo šeima. Apie mirtį mes turime griežtai šnekėtis pagal tam tikrą giminių seką. Kadangi jos vyro nebebuvo, sprendimą dėl organų donorystės turėjo priimti moters sūnus.
Su juo kalbant lyg ir viskas buvo gerai, tik staiga paklausiau: „Kiek tau metų?“ Sūnus atsakė: „Man septyniolika“.
Nepilnametis sutikimo duoti negali. Bet šalia buvusi moteris sako: „Bet jam rytoj bus aštuoniolika“.
Tada mes pasakėme, kad iki rytojaus dar galime palaukti. Įsivaizduokite, žmogaus, kuris sulaukė pilnametystės, pirmas geras darbas buvo jo sprendimas dėl mamos organų donorystės.
Vieni, sulaukę 18 metų, gauna automobilius dovanų, o žmogui teko priimti tokį sprendimą. Tikrai pagarba jam“, – žavėjosi gydytoja D. Čičiškinienė.
Medikė pasakojo jau tris dešimtmečius dirbanti gydytoja reanimatologe ir pastebinti, kad žmonių požiūris į organų donorystę tikrai keičiasi – juos įkalbėti yra lengviau.
Gerbia bet kokį artimųjų sprendimą
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja anesteziologė-reanimatologė Greta Kygaitė teigė, kad pranešti apie paciento mirtį artimiesiems nėra lengva ir patiems medikams.
Jai įsiminė atvejis, kai kolegė ir pati braukė ašarą po pokalbio su mirusio paciento artimaisiais. Taigi, tokios situacijos labai sunkios ne tik pacientų artimiesiems, bet ir gydytojams.
„Labai svarbu tokiais momentais didelė empatija, supratimas, kad žmonėms reikia laiko tai suprasti“, – pasakojo gydytoja G. Kygaitė.
Kalbėdama apie organų donorystę, gydytoja pridūrė: „Mes visada gerbiame žmonių sprendimą, kad ir koks jis bebūtų. Tai yra tikrai svarbu“.
Sunkiausia darbo dalis
Klaipėdos regiono donorystės paslaugų centro vadovė-koordinatorė gydytoja anesteziologė-reanimatologė Diana Palepšaitienė patikino, kad pokalbis su mirusio paciento artimaisiais jai yra sudėtingiausia ir atsakingiausia donorystės proceso dalis.
Kai žmonės yra dideliame skausme ir tu prašai jų pagalvoti apie kažką kitą, prašai paaukoti organus ar audinius donorystei, tai yra be galo sunku
„Yra sunku tiek artimiesiems, tiek gydančiam gydytojui, tiek [donorystės] koordinatoriui, nes kai žmonės yra dideliame skausme ir tu prašai jų pagalvoti apie kažką kitą, prašai paaukoti organus ar audinius donorystei, tai yra be galo sunku. Po šito pokalbio iš tikrųjų ir išsisprendžia, ar ta mirtis bus įprasminta kitų žmonių gyvenime, ar ne.
Gydantis gydytojas supažindina paciento artimuosius su smegenų mirtimi, su pacientu būkle, su organizmo pokyčiais po smegenų mirties ir kai ju matome, kad artimieji supranta, kas įvyko su pacientu, mes jau pradedame kalbėti apie organų donorystę“, – sakė gydytoja D. Palepšaitienė.
Būna atvejų, kai artimieji negali atvykti į ligoninę. Tada su jais tenka kalbėtis telefonu.
„Iš tikrųjų tada nėra lengviau. Kalbėti telefonu tokia svarbia tema yra dar sudėtingiau. Ir jeigu žmonės sutinka, tada tenka net važiuoti į kitą Lietuvos galą gauti artimojo parašą ant sutikimo dėl organų donorystės, jeigu jis negali sutikimo pasirašyti elektroninio ryšio priemonėmis“, – teigė gydytoja D. Palepšaitienė.
Gydytoja neslėpė: yra buvę atvejų, kai artimieji užginčija organų donorystę, net jeigu žmogus, kuriam konstatuota smegenų mirtis, turėjo donoro kortelę, reiškiančią pritarimą, kad jo organai po mirties būtų paaukoti išgelbėti kitiems.
„Dirbdama Kauno klinikose turėjau atvejį, kada žmogui buvo nustatyta smegenų mirtis. Mes išsiaiškinome, kad jis turėjo donoro kortelę, tačiau visa šeima buvo prieš donorystę. Galų gale kalbant su jais jie priėmė sprendimą, kad neprieštarauja artimojo valiai ir sutinka donuoti audinius bei organus, bet paskutinę minutę persigalvojo ir atsisakė. Mes gerbiame ir šitą sprendimą.
Bet dabar tikrai rezultatai gerėja. Vis daugiau sutinku artimųjų, kurie žino apie organų donorystę. Jeigu anksčiau aš dažniau girdėdavau, kad jie nežino, nieko nėra girdėję apie donorystę, tai dabar girdžiu tai rečiau. Turbūt sklaida apie donorystę, tos žinios nešimas labai padeda“, – svarstė gydytoja.