Brangus ir nevertingas tyrimas
Kaip pasakojo gydytojas, dažnai pacientams kyla klausimų dėl maisto netoleravimo ir netoleravimo testų.
„Dažnai žmonės galvoja, kad netoleruoja laktozės. Tai yra maisto netolerancijos rūšis, ji išsivysto dėl to, kad mūsų virškinimo fermentas nebesugeba suskaldyti cukraus, praranda efektyvumą. Dažniausiai taip nutinka suaugus.
Jei fermentas laktozės nebeskaido, tai padaro žarnyne gyvenančios bakterijos. Tačiau tokiu atveju laktozė skyla į tokias medžiagas, kurios sukelia viduriavimą, pilvo pūtimą. Tai nėra sunki reakcija, nepavojinga, nors ir labai nemaloni“, – sakė L. Griguola.
Pastaruoju metu itin populiaru atlikti brangius maisto netoleravimo tyrimus. Gydytojas papasakojo, ką apie juos mano.
„Jų metodika yra praktiškai identiška alerginių tyrimų metodikai. Tačiau jie matuoja visiškai kitą dalyką. Imuniteto pagrindinė funkcija yra atpažinti tai, kas svetima. Taigi, bet kuris maisto produktas visiškai nesutampa su mūsų organizmo sudėtimi. Visiškai natūraliai mūsų imunitetas atpažįsta kiekvieną skirtingą maisto baltymą ir formuoja kažkokios rūšies imunitetą. Dažniausiai toks imunitetas sukuria signalą „nekovoti“, taip natūraliai ir turi būti. Jei kovotume prieš visą maistą, neišgyventume nė vienas“, – sakė gydytojas.
Kalbant apie alergiją, greito tipo alergija siejama su specifiniu antikūnų tipu imunoglobulinu E. Specifinis reiškia tai, kad jis yra tik tam tikram baltymui arba alergenų šaltiniui.
„Turiu imunoglobulino E antikūnų prieš katę, todėl galimai esu alergiškas katei. Kolega turi imunoglobulino E antikūnų prieš namų dulkių erkes, galimai jis alergiškas namų dulkių erkėms. Jei po kontakto pajaučiame simptomus, o testai teigiami, tada ne galimai, o tikrai esame alergiški.
Bet, pavyzdžiui, kolegė gamina imunoglobino G antikūnus prieš katę, o simptomų jokių nejaučia, organizmas nekovoja. Taigi, grįžtant prie testų, maisto netoleravimo testai iš esmės tiria natūralią organizmo reakciją, fiziologinį procesą. Taip, kartais galima „pritempti“ juos prie kokių nors simptomų. Žmonės sako, kad pradėjus taikyti tam tikrą dietą pagal maisto netoleravimą, pagerėja jų savijauta. Dažnai tai vyksta tiesiog dėl to, kad pati mityba pagerėja, tampa įvairesnė, sumažėja greitai virškinamų angliavandenių, mažiau pučia pilvą. Žmogus geriau jaučiasi, nes geriau valgo. Tai tik toks pliusas yra maisto netoleravimo tyrimo“, – sakė gydytojas alergologas.
Pasak L. Griguolos, maisto netoleravimo tyrimų nerekomenduoja nei dietologai, nei gastroenterologai, nei alergologai ar imunologai.
Ar dėl kiekvieno simptomo reikia kreiptis į alergologus?
Gydytojas taip pat atsakė, ar visi žmonės turi pakliūti pas alergologus ir ar dėl kiekvieno simptomo reikia į juos kreiptis.
„Tikrai ne. Jei simptomai labai stiprūs, pavyzdžiui, suvalgėte jūros gėrybių ir visas kūnas ištino, išvežė greitoji – kreiptis tikrai reikia. Tačiau, jei, tarkime, rudenį atsirado čiaudulys, sloga, nedidelis kosulys, eiti pas alergologą nebūtina. Visgi, jei tai kartojasi kelerius metus, simptomai stiprėja, vertėtų apsilankyti“, – sakė L. Griguola.
Pagal pasireiškiančius simptomus galima išskirti kelias alerginių reakcijų rūšis – greito ir lėto tipo. Sunkiausia greito tipo alerginė reakcija yra anafilaksinis šokas. Anafilaksinė reakcija po kontakto su alergenu, kuris gali būti įvairios kilmės – nuo maisto produkto iki bitės nuodų – vystosi labai greitai, tačiau tokiai reakcijai būdinga tai, kad simptomai pasireiškia keliose organų sistemose, pvz., išberia visą kūną ar prasideda tinimas, atsiranda dusulys, švokštimas kvėpuojant, gali prasidėti vėmimas, viduriavimas, pasidaro silpna, krenta kraujo spaudimas, sunkiais atvejais dėl progresuojančių simptomų prarandama sąmonė.
Dažniausiai simptomai atsiranda vienas po kito per kelias minutes ir stiprėja. Ištikus tokia reakcijai pačiam žmogui ar aplinkiniams būtina kviesti greitąją medicinos pagalbą.
Lėto tipo alerginės reakcijos dažniau susijusi su odos reakcijomis (dermatitu), jos prasideda po keleto dienų – kūno niežulys, paraudimas, odos sustorėjimas, įtrūkimai. Šie simptomai nepraeina gana ilgai. Tokia alergijos rūšis dažniau siejama su cheminėmis medžiagomis.
Įtariant greito tipo alergines reakcijas įsijautrinimą alergenams galima tirti keliais būdais: odos mėginiais ir kraujo tyrimais (nustatant specifinius alergenui imunoglobulinus E).
Odos dūrio mėginių metu ant odos užlašinamas alergenų ekstraktas, ir negyvas odos sluoksnis pažeidžiamas specialia adatėle. Po 15 min. yra vertinama odos reakcija į alergenų ekstraktą. Tai vienas iš seniausių ir iki šiol plačiai naudojamų diagnostinių metodų.
Kitas mėginys – dūrio–dūrio mėginys – kai adatėle įduriama į alergenų šaltinį, tada su ta pačia adatėle duriama į odą ir stebima jos reakcija.
Odos lopo mėginiai taikomi lėto tipo reakcijai nustatyti: alergenai, parinkus tinkamą jų koncentraciją (kartais ir gryni), dedami į specialias lėkštutes, kurios klijuojamos ant nugaros odos ir laikomos 48 valandas. Po to nuklijavus mėginiai vertinami dar visą savaitę.
Alergijai gydyti naudojami keli skirtingi principai:
– Kontakto su alergenu vengimas. Tai ne visada įmanoma, jei, tarkime, žmogus alergiškas žiedadulkėms.
– Alergijos simptomų mažinimas medikamentais – skiriami lašai, purškalai, tabletės.
– Specifinė alergenų imunoterapija – tai žmogaus organizmo pratinimas prie alergeno, t. y. medikams prižiūrint pacientui periodiškai skiriamas mažų dozių alergeno kiekis, kad silpnėtų simptomai ir pacientas būtų apsaugotas nuo sunkių alerginių reakcijų. Specialistai diskutuoja dėl specifinės alergenų imunoterapijos pacientui su neryškiais simptomais prognozuojant, kad ateityje alerginės reakcijos stiprės.