„Kaip nustatyti vėžį“ – štai ką nori sužinoti, turbūt, kas antras pašnekovas. Ką, daryti, aktualijos, kaip sako žurnalistai.
Taip, tikrai aktualijos. Ir tos aktualijos tęsiasi ilgus metus, tik kartais tampa labiau aktualesnės, bet niekada – pakankamai.
Lietuvoje stebima tokia fatališkumo tendencija ankstyvos diagnostikos ir prevencijos srityje: nieko čia nepakeisi, kaip lemta, taip ir bus. Todėl ir visuomenės susidomėjimas prevencija kartais priklauso tik nuo žurnalistų susidomėjimo vienu ar kitu atveju. O atskiro žmogaus susidomėjimas savo kūno profilaktika – kaip patarlėje – tik „kai perkūnas trenkia“ – tik susirgus draugui/pažįstamam/artimajam.
Jau dešimtmečiais vykdomos profilaktinės programos sukelia susidomėjimą tik pusei tų, kam galėtų būti taikomos. Ir tai programos, kurios yra apmokamos „iš valstybės“ lėšų, tai yra mes jau sumokėjome mokesčius ir apmokėjome prekę – kodėl nepasiėmus?
„Tai kad buvau pas gydytoją – nepasiūlė“ – taip, būna ir taip. Ir jūs ateinate pas gydytoją dėl skausmų-ligų ir ne profilaktika galvoje, o ir gydytojas mąsto kaip čia jums su tais skausmais-ligomis padėti, o ne apie profilaktiką. O ir ligonių kasos, kurios nuolat peikia ir medikus ir pacientus dėl blogų rodiklių be skrajučių poliklinikose ir vieno-kito paveiksliuko socialinėse tinkluose nieko labai nepadaro. Turbūt visi pastebėjome kiekvieną pavasarį troleibusais ir autobusais važinėjančias erkes, reklamuojančias skiepus nuo jų pačių platinamų ligų. Arba dabar jau nealkoholinio alaus reklamas ant kiekvieno kampo.
Rezultatas – ir baimė erkėms, ir meilė alui gyvuoja kiekvieno mūsų širdyje. O štai meilė profilaktikai ar baimė susirgti vėžiu – ten retas svečias.
O apie biurokratiją, lydinčią prevencines programas apskritai atskira ilga kalba. Gal pradžioje vietoje grėsmingų „programa atliekama ne dažniau nei kartą per tris metus“ atsirastų įkvepiantis „programa atliekama ne rečiau nei kartą per tris metus“? Ir nebūtų skalpuojamos įstaigos už „neracionaliai panaudotas lėšas“, kai tyrimas atliekamas savaitę ar net vieną dieną anksčiau „leidžiamo“ termino. Nes juk tas pacientas gali ir nebe ateiti už savaitės, kai jam jau bus „leista“ atlikti tyrimus. O po metų jau ir nebebus kam ateiti. Ir savaitę anksčiu atliktas tyrimas bus labai racionaliai panaudotos lėšos. Ar ne, valdininkai?
„Skambinu, kviečiu, paskiriu laiką – vis tiek neateina“ – skundėsi man slaugytoja dirbanti būtent su prevencinėmis programomis. Atrenka kiekvienam žmogui kas priklauso, susiranda telefonu, pasiskambina, paaiškina, viskas ko reikia – ateiti ir pakentėti kol nusiurbs kokį kraują arba padarys nuotrauką. Bet ne, nėra laiko. Nėra motyvacijos. O vėliau laiko ir tikrai nebelieka, nors ir motyvacija gyventi atsiranda dar didesnė.
Kažkaip priimta manyti, kad vien vyrai nenori tikrintis. Nė velnio. Ir moterys tiek pat nesidomi savo gimdos kaklelio būkle ar krūtų sveikata, kaip ir vyrai savo antrąja širdimi – prostata. O su pirmąja širdimi moterų statistika dar blogesnė – jos nuo širdies kraujagyslių ligų miršta dažniau. Todėl šiandien apsieisime be seksizmo apraiškų ir skatinsime tikrintis abi lytis vienodai.
„Va, kaimynas darė, darė profilaktikas ir vis tiek nuo vėžio numirė“. Taip. Visi mirštame. Du trečdaliai nuo širdies kraujagyslių ligų. Penktadalis nuo vėžio. Tokia statistika Lietuvoje šiai dienai.
Klausimai du. Pirmas – kada ir kokios būklės mes mirsime nuo tų ligų? O antras, ar mes iš viso norime patekti į tuos 80 procentų, mirštančių nuo ligų, kurių galima išvengti? Ar padidinti procentą laimingų senukų, kurie išeina su trenksmu slidinėdami ar šokdami su parašiutu savo šimtojo gimtadienio vakarėlyje?
„Tai nuo visko nepasitikrinsi“. Nepasitikrinsi. „Ech, Ir viso alaus neišgersi, ir visų panelių nepamyluosi, bet gi stengtis galima“ – sakė mano jaunystės draugas. Padaryti reikia kur kas daugiau nei „nemokamos“ prevencinės programos. Ir su gydytoju ne tik galite, bet net ir privalote susidaryti asmeninį patikros planą. Reikia ir vidaus organų bei skydliaukės o moterims ir krūties echoskopijos, ir plaučių rentgenologinio tyrimo, ir ginekologo moterims, ir apmokymo kokius simptomus stebėti ir kada kreiptis.
Taip, nėra idealių programų, nėra visiems tinkamo tyrimų plano, nėra sukurta šiai dienai nei vienos profilaktinės programos, apsaugančios šimtu procentų. Bet ir mašina netampa saugi vien dėl oro pagalvių įmontavimo. Arba vien dėl saugos diržo naudojimo. Arba vien dėl sezonui tinkamų padangų pakeitimo. Bet sudėjus kartu visas priemones apsaugos lygis padidėja ženkliai.
Todėl ir atliekant profilaktinius tyrimus nustatyti ligoms svarbu yra ir paveldėjimas, ir gretutinės būklės, ir gyvenimo būdas ir žalingi faktoriai. Todėl apsiriboti ir pasitikėti vien ligonių kasų „programomis“ yra naivu, bet, dėl Dievo meilės, padarykime bent tai. Juk mašinoje vis tiek prisisegate, net jei ir padangos plikos, juk maža ką.
O jei dar minėtoje mašinoje pakeisime tarpinę tarp vairo ir sėdynes į vairuojančia saugiai ir atsargiai, tai kelionė tikrai gali būti ilga ir saugi.
Pasižiūrėkime į daugelio šalių ar organizacijų rekomendacijas „kaip nesusirgti vėžiu“ . 7 punktai:
- Nerūkyti. Na, čia viskas aišku: rūkai – save žudai.
- Sveikai maitintis: kuo daugiau ląstelienos ir mažiau rafinuotų produktų, kuo daugiau vaisių ir daržovių ir mažiau riebios keptos mėsos, nevartoti alkoholio kasdien ir nesustorėti.
- Kuo daugiau judėti: ne vien nuo sofos iki šaldytuvo.
- Saugotis nuo saulės: taip, odos vėžys irgi vėžys, o jam atsirasti labiausiai „padeda“ saulė.
- Skiepytis: taip, visa eilė infekcijų gali tapti lėtinėmis ir lemti suvėžėjimą. Todėl hepatito B skiepas ir žmogaus papilomos viruso skiepas gali būti vertinami kaip skiepai nuo vėžio.
- Nerizikuokite sveikata: nevartokite narkotikų, nesimylėkite nesaugiai.
- Ir tik septintas punktas, pats paskutinis, yra: reguliariai tikrinkitės sveikatą.
Kad ir kaip neturėtumėte laiko, kad ir kaip bijotumėte rezultato, kad ir kaip savęs nemylėtumėte – paskambinkite į registratūrą ir užsirašykite patikrai. Vasara baigėsi, bet gyvenimas tęsiasi. Būna ir rudenį gražių dienų.
Sveikatos Jums ir lengvos patikros.
