Ir nors stengiamasi kuo greičiau apžiūrėti visus atvykstančiuosius, L. Darginavičiaus pažymi, jog net ketvirtadaliui jų skubi pagalba apskritai nėra reikalinga, o pakaktų kreiptis į šeimos gydytoją. Tad kaip žinoti, kur ieškoti pagalbos ištikus bėdai? Apie tai klausiame skubiosios medicinos gydytoją L. Darginavičių.
– Kokiu atveju reikėtų kreiptis į skubios pagalbos skyrių, o kada pakaktų šeimos gydytojo konsultacijos?
– Esminis principas, kuriuo reikėtų vadovautis, yra toks – skubios pagalbos skyrius yra skirtas skubiems pacientams.
Du pagrindiniai kriterijai, kuriais galima remtis sprendžiant, ar vykti į skubios pagalbos skyrių, yra būklės ūmumas ir nuo traumos ar būklės pablogėjimo praėjęs laikas.
Įvykus traumai ar staigiam būklės pablogėjimui – pirmąsias dvi paras kreipkitės pas mus. Jeigu laukiate ilgiau, tikriausiai būklė neblogėja taip stipriai, kad reikėtų skubios pagalbos. Pavyzdžiui, pas mus tikrai nederėtų vykti, jeigu koją skauda dvi savaites ar tris mėnesius. Per tą laiką galima pasirodyti šeimos gydytojui ar kitam specialistui.
Kadangi atėjo apledėjusių šaligatvių ir su tuo susijusių traumų sezonas, pateiksiu pavyzdį iš šios srities. Jeigu paslydus ar susimušus galite paeiti, priminti koją dvi dienas, ir būklė neblogėja – jums į skubios pagalbos skyrių nereikia. Tuo tarpu jei nepriminate kojos ir ji labai sutino – galite atvykti. Tuo pačiu, prašome jūsų supratingumo, kad gali tekti palaukti, jeigu tuo pat metu būtų pacientų, kuriems pagalbos reikėtų skubiau.
Dar keletas pavyzdžių iš mūsų darbo kasdienybės. Jeigu nepatyrėte akies traumos, joje nėra svetimkūnio, staiga nesutriko rega, o tiesiog peršti akį ar ji paraudusi – šeimos gydytojas gali skirti jums tų pačių akių lašų, kuriuos skirtume ir mes. Taip pat pasitaiko, kad žmogus atvyksta dėl uodo įgėlimo patinus rankai, arba dėl perštinčios gerklės. Pavyzdžiui, 38 metų vyrui naktį pradeda skaudėti gerklę, o ryte jis ateina tiesiai pas mus, nes šeimos gydytojo skambučio būtų tekę laukti iki tos dienos vakaro. Sutikite, tai tiesiog nesąžininga. Didėja bendra eilė, o padėti tokiu atveju mes galime lygiai tiek, kiek pagelbėtų ir šeimos gydytojas.
Taip pat turime pacientų, kurie pas savo šeimos gydytoją apskritai nesikreipia, o kaskart ištikus problemai atvyksta tiesiai pas mus, nes, pasak jų, taip greičiau. Kreipiamasi dėl nedarbingumo ar paprasto virusinio peršalimo, kuriam neturime jokio stebuklingo gydymo, o tik simptomų malšinimą įprastais, visiems prieinamais vaistais. Įdomus ir kitas istoriškai susiklostęs faktas, kad vienas užimčiausių mėnesių mūsų skyriuje būna gruodis – tačiau ne dėl traumų, o dėl tuo metu dažniau atostogaujančių šeimos gydytojų. Suprantu, kad pas šeimos gydytoją ar kitą specialistą greitai patekti gali būti sunku, tačiau noriu apeliuoti ir į atvykstančiųjų sąmoningumą – juk atvykus be būtinybės pacientams tenka laukti ilgesnėse eilėse.
– Kiek pacientų į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių atvyksta nesant skubios pagalbos poreikio, kai galėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją? Ar jiems suteikiama pagalba?
– Visi į Skubios pagalbos skyrių atvykstantys pacientai turi būti apžiūrėti, nebent jie pasišalina savo valia.
Kiekvienas atvykęs žmogus užregistruojamas, per 10 minučių jį pasikviečia slaugytoja ar paramedikas, įvertina nusiskundimą, apžiūri, pamatuoja gyvybinius parametrus: spaudimą, pulsą, nustato, ar nereikia papildomo deguonies.
Kartais per valandą atvyksta 10 ir daugiau pacientų, ir visiems atvykusiems mes priskiriame prioritetą, tai yra, nustatome, kuriems pagalba reikalinga skubiausiai dėl būklės sudėtingumo, o kurie gali palaukti. Prioritetus galima apibūdinti spalvomis: raudona simbolizuoja skubiausią pagalbos poreikį, geltona – vidutinį, o žalia reiškia, jog pacientas gali palaukti ilgiausiai. Pavyzdžiui, jeigu pacientui atsinaujino kraujavimas iš žaizdos po neseniai atliktos operacijos – jam tenka pirmumas, lyginant su pacientu, kuris skundžiasi ilgai besitęsiančiu kojos skausmu.
Dalį atvykstančiųjų pas mus pristato greitoji pagalba iš namų ar kitos ligoninės, o dalis atvyksta patys. Visgi noriu akcentuoti, kad pats faktas, jog žmogų atveža greitosios pagalbos automobilis, savaime nesuteikia pirmumo pagalbai. Pirmumą suteikia tik būklės sunkumas.
Per savaitę Suaugusiųjų skubios pagalbos skyriuje, kuriam vadovauju, aptarnaujame tarp tūkstančio ir pusantro tūkstančio žmonių, taigi, vidutiniškai per parą ne mažiau 200 šimtų. Skaičiuojame, kad apie ketvirtadaliui visų atvykstančiųjų skubi pagalba nereikalinga ir būtų pakakę kreiptis pas šeimos gydytoją ar kitą specialistą.
Todėl norisi dar kartą paraginti atsakingai žiūrėti į skubios pagalbos skyriuje teikiamas paslaugas, o jeigu visgi atvykstate be traumos ar sunkios būklės – tiesiog kantriai palaukite. Jeigu jums tenka ilgai laukti, vadinasi, tuo metu padedame pacientams, kurie laukti nebegali.