Gydo ne tik vaistai, bet ir žodžiai
LSMU Kauno ligoninės Neurologijos skyriaus (Hipodromo g. 13) vedėja gydytoja neurologė Aistė Čikotienė dėl gydytojos kelio buvo sudvejojusi tik kartą gyvenime – baigus mokyklą. Ji, iki tol tvirtai žinojusi, kad seks tėvų pėdomis ir taps medike, po abitūros egzaminų nutarė, kad labai patraukli yra lietuvių kalbos mokytojos specialybė. Tačiau tėtis neurochirurgas ir mama akušerė, gerai pažįstantys savo dukrą, Aistę perkalbėjo, sakė, patikėk, medicinos sritis tau bus įdomesnė.
„Ir jie buvo teisūs, – šypsosi A. Čikotienė. – Pasukusi į mediciną nesigailėjau nė akimirkos. Aš visada norėjau padėti žmonėms, ypač – su neurologiniais defektais, nes apie juos labai daug žinojau iš tėčio neurochirurgo, visada domėjausi jo darbu. Esu dėkinga savo tėvams, kad gerai patarė, ir sau, kad užsispyrusi siekiau tikslo tapti gydytoja.“
Neurologijos skyriui vadovaujanti A. Čikotienė neurologiją vadina idealia specialybe, leidžiančia tiksliai nustatyti ligą: „Kai konkrečiai žinai, kur blogai, gali padėti pacientui.“
Vis dėlto, neslepia A. Čikotienė, neurologijoje būna atvejų, kai medicina pasirodo bejėgė.
„Tik žodžio „bejėgiškumas“ aš nemėgstu, jo mano žodyne nėra. Medicina gali labai daug, ji žengia į priekį, o ir pačiame žmoguje slypi didžiulės galimybės, mes net nežinome, kiek turime savyje potencialo. Kartais pacientas taip kabinasi į gyvenimą, kad išsikapsto iš itin sunkios būklės, pakyla iš patalo, kuriame pagal prognozes turėjo praleisti visą likusį gyvenimą. Mes, neurologai, esame ne vieno stebuklo liudytojai ir dalyviai“, – pasakoja gydytoja Aistė.
Neurologijos skyriuje gydomi sunkūs pacientai. Labiausiai invalidizuojančia liga vadinami insultai, epilepsija, išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, stuburo ligos – tai dažnai negrįžtamai pakeičia žmogaus gyvenimą.
Sunkiausia, sako A. Čikotienė, būna susidūrus su artimųjų reakcija, kai jie pamato, kad pacientas, kuris ką tik buvo visavertį gyvenimą gyvenantis žmogus, po insulto guli su sauskelnėmis, bejėgis, nekontaktuojantis.
„Labai skausminga medikui būna, kai jis negali pagydyti. Ir labai skaudu girdėti priekaištus, išgyventi artimųjų pyktį: „Tai jūs darykit ką nors, gydykit, reabilituokit!“ Jie nori vėl matyti tą žmogų vaikščiojantį, kalbantį, gyvybingą ir širsta, kad tokio pokyčio nėra ir visi rodikliai sako, kad jau nebebus. Kai žmogus reikalauja neįmanomo ir pyksta to nesulaukęs – tai sunkiausia mano darbe“, – pasakoja gydytoja.
Ji pataria priimti realybę, susitaikyti ir mokytis gyventi su tuo, kas atsitiko, turėti kantrybės, leisti į gydymo procesą įsijungti laikui.
„Visada stengiuosi suteikti žmogui vilties. Man gera gydyti ne tik vaistais, bet ir žodžiais“, – kalba A. Čikotienė.
Pačios nuostabiausios akimirkos darbe?
„Kai pacientas laimingas šypsosi ir sako: nesitikėjau“, – nusijuokia gydytoja Aistė.
Ligoninėje monotonija negresia
„Manau, kad norint gydyti žmones neužtenka vien žinių, gebėjimų – tam reikia turėti pašaukimą“, – sako gydytoja dermatovenerologė Rita Butylkina. Ji savąjį pašaukimą pajuto dar vaikystėje.
„Vienos mergaitės nori būti pardavėjomis, kitos gydytojomis. Aš buvau iš pastarųjų. Lėlės būdavo ir išoperuotos, ir subintuotos, ir švirkštais, kuriuos rasdavau pas slauge dirbusią savo močiutę, paskiepytos. Paskui buvo etapas, kai užsimaniau tapti lakūne, bet po to vėl norėjau būti gydytoja“, – pasakoja R. Butylkina.
Dirbti ligoninėje jai patinka todėl, kad čia esi raginamas nestovėti vietoje, domėtis naujovėmis, nuolat tobulėti ir kartu turėti galimybę daug bendrauti padedant žmonėms, prisidedant prie pokyčių gydymo įstaigoje.
Kaip ekstremaliausią darbo etapą R. Butylkina prisimena pandemiją. Tai buvo streso kupinas laikotarpis visiems, bet jai – ypač, nes būtent per pandemiją R. Butylkina tapo LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vadove.
„Šiame skyriuje, kuriame tuo metu buvo visai nelikę darbuotojų, atsidūriau pačiu blogiausiu metu, – prisimena ji. – Per parą reikėdavo priimti daugybę sprendimų, atsakymų niekas nežinojo, taisyklės, tos, kurios buvo priimtos visame pasaulyje, jau nebegaliojo. Reikėdavo reorganizuoti vieną skyrių po kito, kad priimtume kovidu sergančius pacientus, statyti sienas, pertvaras, išmokyti darbuotojus apsirengti, nusirengti. Kartais paskutinis telefono skambutis nuskambėdavo ketvirtą nakties. Buvo, kad sumaišiusi savaitės dienas į pirmadienio rytinį susirinkimą atvykau šeštadienį ir radau užrakintas duris.“
„Nežinau, kaip tuomet neperdegiau, turbūt esu iš tų, kuriems perdegimo sindromas negresia. Man patinka iššūkiai, o medicinoje jų yra nuolat, visą laiką. Nenorėčiau dirbti nuobodaus, monotoniško darbo. Megzti megztinius – ne man“, – kalba LSMU Kauno ligoninės Infekcijų kontrolės skyriaus vadovė.
„Esu prisirišanti prie žmonių, su kuriais kartu dirbame, planuojame, išsikeliame tikslus ir jų siekiame. Tas šeimos, antrų namų, vieningos sistemos pojūtis, kurį suteikia ligoninė, man labai svarbus“, – teigia R. Butylkina.
Greitos reakcijos reikalaujanti profesija
LSMU Kauno ligoninės Akušerijos ginekologijos skyriaus vyresnioji akušerė Ilona Joneliūnienė jau daugiau nei tris dešimtmečius padeda kūdikiams išvysti pasaulį. Be šio darbo, kurį ji vadina pašaukimu, I. Joneliūnienė taip pat dėsto būsimoms akušerėms Kauno kolegijoje ir vadovauja Lietuvos akušerių sąjungai.
„Svajojau tapti medike nuo kokios šeštos klasės, tik iš pradžių galvojau būti gydytoja, bet, šviesaus atminimo mamytės paraginta, galiausiai pasirinkau akušeriją. Ir šiuo metu, nors dalį laiko dirbu administracinį darbą, nenutolstu nuo akušerijos: tas prisilietimas prie naujos gyvybės yra nepaprastai jautrus ir atsakingas. Per 32 darbo metus nė dienos nesigailėjau dėl savo pasirinkimo“, – pasakoja I. Joneliūnienė.
Pasak vyresniosios akušerės, kiekvienas gimdymas yra iššūkis, o gimdykloje reikia ypatingos atidos, atsakomybės, jautrumo ir medicininių dalykų išmanymo.
„Akušeris yra atsakingas už dvi, o kartais – net ir tris gyvybes. Čia viskas keičiasi žaibo greičiu, tad reikalinga greita reakcija. Vienas įsimintiniausių atvejų įvyko su skyriaus vedėja priiminėjant dvynukus. Gimus pirmam vaikeliui, situacija pasikeitė ir antras vaikelis turėjo gimti operacinėje darant skubią cezario pjūvio operaciją. Tokios operacijos organizavimas reikalauja greitos reakcijos, komandinio darbo, susiklausymo. Po kelerių metų į mano paštą atkeliavo dvynukų nuotraukos – labai džiugu, kad mus vis dar prisimena,“ – pasakoja I. Joneliūnienė.
Tam, kad nėščiosios būtų pasirengusios šitam atsakingam žingsniui, nes akušerijoje pacientas ir akušeris yra komanda, ji skaito paskaitas skyriaus nėščiųjų mokyklėlėje, jomis stengdamasi padrąsinti moteris.
Medicinos darbuotojų dienos proga kolegoms ji linki rūpinantis kitais nepamiršti pasirūpinti ir savimi.
„Pirmiausia linkiu begalinės kantrybės, nes akušerijoje turbūt jos labiausiai reikia. Dar profesionalumo ir nepamiršti savęs – tik gerai besijaučiantis specialistas gali rūpintis kitų sveikata ir dovanoti laimę kitiems. Linkiu, kad būtų ramybė, taika, pirmiausia širdyje su savimi. Kad pašaukimas lydėtų visą gyvenimą – jei darbą ateini dirbti su didžiule meile, visi budėjimai nesunkūs ir visos situacijos pakeliamos.“
70 savaitgalio skambučių ir stulbinanti mokslo pažanga
LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vadovė gydytoja infektologė Estela Tamašauskienė savo gimtadienį švenčia Medicinos darbuotojų dieną, tad juokauja, kad jos pašaukimas buvo nulemtas iš anksto.
„Kad dirbsiu medicinos srityje, nusprendžiau labai anksti – jau nuo pradinių klasių labai norėjau būti gydytoja. Nors baigiau terapijos rezidentūrą, bet norėjau daugiau: išmokau daryti echoskopijas, kepenų biopsijas, pabaigiau infekcinių ligų rezidentūrą ir pradėjau specializuotis hepatitų gydyme,“ – sako gydytoja.
Nors per tris dešimtmečius teko patirti daugybę pokyčių, didžiausiu iššūkiu Infekcinių ligų skyriaus vadovė laiko COVID-19 pandemiją.
„Pačioje pradžioje viskas buvo nežinoma, reikėjo susipažinti su liga, daug skaityti, paskui prasidėjo didžiulis pacientų srautas. Iki tol nepažinome tokių staigių pablogėjimų, jaunų žmonių mirčių. Buvo sunku ir kaip vadovei, ir kaip gydytojai, nes aš taip pat budėdavau kartu su komanda. Kartą po vieno „poilsio“ savaitgalio suskaičiavau 70 darbinių skambučių. Tuo laiku gyvenau tarsi kažkokiame kino filme: nesupratau, kas su manimi darosi. Būdavo minčių, kad jau pervargau, perdegiau, jau reikia kažką daryti, bet matydama savo kolegas, kaip jie sunkiai dirba, negalėjau pasiduoti,“ – pasakoja E. Tamašauskienė.
Pati didžiausia dovana gydytojai – sėkmingai išgydytas sunkus pacientas, o labiausiai stebina mokslo pažanga, kardinaliai pakeitusi kai kurių ligų gydymą: „Hepatito C gydymo srityje įvyko stebuklas, kuris pasiekė ir Lietuvą. Anksčiau šios ligos gydymas galėjo trukti iki pusantrų metų ir priminė chemoterapiją: pacientams slinkdavo plaukai, jie karščiuodavo, jausdavosi nedarbingi. O pasveikdavo gal tik pusė. Dabar žmogus 2–3 mėnesius geria po kelias tabletes, beveik nejaučia šalutinių poveikių. Po gydymo pasveiksta beveik visi pacientai. Tai pavadinčiau stebuklu.“
Medicinos darbuotojų dienos proga ji linki geranoriškumo ir bendradarbiavimo tarp gydytojų ir pacientų: „Per tiek metų pastebėjau, kad net jei pacientas sunkiai serga, bet yra pozityvus, pasitiki gydytoju, klauso jo, tuomet ir gydymo rezultatai būna geri.“