Naujausioje knygoje prof. D. Khayat teigia, kad vėžio priežasčių yra daugiau – ne vien virusai, rūkymas ar prasta mityba. „Kiek daug per ilgą karjerą regėjau ligonių, kurie sportavo, nerūkė, buvo vegetarai, bet, savo didžiai nuostabai susirgo vėžiu. Ir kiek daug pacientų man atskleidė, jog prieš išgirsdami diagnozę išgyveno didžiulį sielvartą. Tad galiu teigti, kad tikrai egzistuoja ryšys tarp vėžio ir emocijų“, – pastebi prof. D. Khayat.
Knygoje „Visa tiesa apie vėžį“ gydytojas patraukliai, išmintingai ir… visai nebaisiai pasakoja apie žmogaus kūną, vėžines ląsteles, jų susidarymą ir veikimą žmogaus organizme. Taip pat pateikia daugybę patarimų, kaip išsaugoti emocinę bei fizinę sveikatą.
Kam skirta naujausia jūsų knyga „Visa tiesa apie vėžį“?
Milijonams ligonių, kurie šios ligos nesupranta ir jaučiasi atsidūrę pavojuje. Žinoma, baimė nuo pavojaus neapsaugo, todėl labai svarbu geriau pažinti žudiką. Žinoti, kas yra tas serijinis žmogžudys. Jau daug metų užsiimu mokslo populiarinimu. Tai mano penkiolikta knyga, esu įpratęs per viešas paskaitas kalbėti taip, kad klausytojai mane suprastų, taip pat stengiuosi nenuvertinti savo skaitytojų.
Kokią įtaką vėžiui turi paveldimumas?
Priešingai nei manoma, dėl paveldimumo serga tik 5 % žmonių. Tokiais atvejais vėžys visada išsivysto dėl genų anomalijų. Visų kitų – 95 % – ligonių genai yra „normalūs“; save žalojame savo pačių elgesiu. Laikantis tinkamos gyvenimo higienos, galima gyventi trejais metais ilgiau – tai labai daug!
Ar atsirado naujų rizikos veiksnių?
Taip. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenimo trukmė mažėja dėl to, kad vartojama vis daugiau morfino turinčių vaistų. O Rusijoje – dėl smurto ir alkoholizmo.
O savo knygoje tvirtinate, kad dar ir dėl streso…
Taip. Onkologu dirbau 43 metus, todėl šiandien tvirtinu, kad neigiamos mūsų emocijos ir vėžys – susiję. Šį klausimą girdėdavau per kiekvieną vakarienę, kurioje man teko dalyvauti, bet visada stengdavausi išsisukti nuo atsakymo, nes moksliškai to įrodyti neįmanoma. Pavyzdžiui, reikėtų surinkti keturiasdešimt ką tik pagimdžiusių moterų, iš dvidešimties atimti naujagimius ir stebėti, kaip jas veikia stresas. Tai neįmanoma! Tačiau šiandien, remdamasis savo patirtimi, drąsiai tvirtinu: taip, emocijos iš tiesų gali paskatinti išsivystyti piktybinę ligą.
Knygoje pasakojate istoriją apie savo pacientę, kurią paliko vyras?
Taip, kai kurie ligoniai atmintyje išlieka ilgiau nei kiti. Ta 29 metų moteris – pavadinau ją Floransa – septynerius metus kovojo su vėžiu. Kai ją paliko vyras, liga ėmė vystytis pašėlusiu greičiu. Neveikė nei vaistai, nei radioterapija… Vėžys jos gyvybę nusinešė per mažiau nei tris mėnesius. Man prireikė daugybės metų, kad patikėčiau, kad tarp Floransos išgyvenimų ir netikėto, mirtimi pasibaigusio vėžio suaktyvėjimo egzistuoja ryšys.
Kokios rūšies vėžio atvejų daugėja?
Pasaulyje vis dažniau sergama kasos vėžiu. Be to, krūties vėžys puola vis daugiau jaunų moterų. Tai susiję ir su mūsų gyvenimo būdu: nuo tada, kai būstuose atsirado šaldytuvai, mažiau žmonių serga skrandžio vėžiu. O išradus gimdos kaklelio citologinį tyrimą, sumažėjo sergamumas gimdos vėžiu. Nerimą kelia tai, kad labai padaugėjo plaučių vėžiu sergančių nerūkančių moterų, ir ne tik moterų. Skirtingiems laikmečiams ir skirtingoms šalims būdingos vis kitokios vėžio rūšys.
Ar vėžys vienodai puola ir vyrus, ir moteris?
Ne, vėžys užklumpa kas antrą vyrą ir kas trečią moterį. Tačiau vyrų sergamumas mažėja, o moterų – auga. Kalbant apie gyvenimo higieną, vėžiui išsivystyti prireikia 30–40 metų. Tai priklauso žmogaus elgesio, gyvenimo būdo. Vyrai rūko daugiau, bet taip pat daugiau sportuoja.
Ar užterštumas turi kokios nors įtakos?
Kol kas didelės įtakos neturi. Kai kuriems žmonėms plaučių vėžys išsivysto dėl kietųjų dalelių arba dyzelino. Tačiau, palyginti su rūkymo daroma žala, užterštumo poveikis labai nedidelis.
Kas paskatino jus pasirinkti tokią profesiją?
Kai buvau 19 metų ir studijavau pirmame medicinos kurse, vieno draugo mergina susirgo vėžiu. Ji buvo gydoma dvejus metus ir pasveiko. Pagalvojau – tai neįtikėtina! Ji turėjo mirti. Nusprendžiau, kad noriu dirbti būtent šioje srityje. Onkologija dar tik kūrėsi, žengė pirmuosius žingsnius. 33–ejų tapau skyriaus vedėju, beveik 30 metų vadovavau Paryžiaus Salpetrijero ligoninės onkologijos skyriui.
Turbūt toks sunkus darbas reikalavo didelio pasiaukojimo?
Kai pradėjau, skyrius buvo visai nedidelis: tebuvo šešios lovos. Ilgainiui skyrius darėsi vis didesnis, lovų skaičius išaugo iki 25, dirbo fantastiškas 200 žmonių kolektyvas. Bet dirbdavau kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, sekmadieniais, per atostogas… Pakaks! Šiandien visa tai – jau praeitis, dabar rūpinuosi tik savo ligoniais.
Ar kada nors pavyks įveikti vėžį? Arba smarkiai sumažinti sergamumą?
Netikiu, kad žmogaus protas negebėtų ko nors įveikti, nors kažin, ar aš pats sulauksiu tos dienos. Bet pažvelkime į statistiką: išgydoma 85 % sergančiųjų krūties vėžiu, 75 % sergančiųjų prostatos vėžiu. Išgydomi beveik visi vėžiu susirgę vaikai. Prieš 10 metų tikimybė pasveikti buvo 45 %, o dabar – 65 %. Į priekį žengiame žingsnis po žingsnio, bet vis dėlto tai – tikras perversmas.