Hormonai subyra kaip kortų namelis: apie sutrikimus byloja ir pilvo forma, ir liežuvis

„Hormonų sutrikimai yra kaip kortų namelis. Vienam išėjus iš rikiuotės, dažniausiai byra visi, nes jie tarpusavyje susiję“, – įspėjo nutriciologė, sveikatos mokslų specialistė, autoimuninės mitybos trenerė ir Endobiogenikos instituto studentė ir lektorė Margarita Pavlovič. Didžiausią dėmesį ji atkreipė į tuos, su kurių sutrikimais susiduriama dažniausiai: insulinas, kortizolis, skydliaukės ir lytiniai hormonai. Iš kokių išorinių kūno požymių galima įtarti, kad jie veikia ne taip, kaip turėtų?

„Pirmas mūsų herojus – insulinas. Yra daugybė hormonų, kurie kelia gliukozę kraujyje, bet insulinas yra vienintelis, kuris nuleidžia. Vaizdžiai tariant, ant kiekvienos ląstelės yra spyna, o insulinas kaip raktelis jas atrakina ir iš kraujo įleidžia gliukozę į ląstelės vidų. Tokiu būdu ląstelės gauna energijos atlikti savo funkcijas, o gliukozė kraujyje nelieka aukšta“, – taip, kaip turėtų būti, pasakojo M. Pavlovič.

Tačiau realybė tokia, kad dėl sėslaus gyvenimo būdo ir netinkamos mitybos žmonės neretai susiduria su būkle, kuri vadinama atsparumas insulinui: „Tai reiškia, kad gliukozė, kuri yra jūsų kraujyje, negali patekti į ląstelę, nes ji negirdi insulino. Tuomet ir gliukozė, ir insulinas kyla. Atliktuose tyrimuose ir ten, ir ten atsispindi aukšti rodikliai, o ląstelės energijos niekaip negauna.“

Koks tokio proceso rezultatas organizmui? Visų pirma, ląstelė patiria energijos badą. Be to, gliukozė yra toksiška organizmo jungiamajam audiniui – kraujagyslėms, odai, sąnariams ir kt. „Vyksta procesas, kuris vadinamas glikacija. Iš esmės tai yra karamelizavimas. Gliukozė karamelizuoja jūsų jungiamąjį audinį. Tai reiškia ne tik pagreitinto senėjimo, vadinamojo cukrinio veido, bet ir insulto, infarkto, sisteminio uždegimo, sąnarių problemų riziką“, – įspėjo M. Pavlovič.