Vilniuje įsikūrusiame Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospise kasdien dirba daugybė darbuotojų ir savanorių. Jie užtikrina, kad pacientai čia būtų apsupti meile bei rūpesčiu ir jaustųsi kaip namie. Kodėl svarbu kalbėti apie išėjimą, kaip elgtis prie mirštančio žmogaus ir kokie ženklai rodo, kad jis greitai išeis į amžinybę – apie tai kalbėjome su hospiso direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič.
– Prieš Vėlines apie mirtį ir išėjimą kalbame dažniau nei įprasta. Tačiau apskritai ar lietuviai vis dar bijo kalbėti apie mirtį? Ar ši tema mums vis dar yra tabu?
– Tikrai taip, tą pastebime labai ryškiai. Šiuo metu yra savotiškas grožio, jaunystės kultas, o apie ligą, kančią, iškeliavimą kalbėti nesinori, tai nustumiama į pakraščius. Kiek galime, tiek vykdome švietėjišką misiją, kalbame su jaunimu ir vaikais apie šį gyvenimo etapą, aiškiname, kad liga yra neatsiejama gyvenimo dalis. Žemėje esame tik tam tikrą laiką, kuris mums skirtas. Aiškiname, kaip būti prie sergančio žmogaus, kaip jam padėti. Bet visuomenėje tikrai vengiama kalbėti apie mirtį.
– Po liūdnesniais tekstais dažnai galima pamatyti komentarus, kuriuose žmonės piktinasi, kodėl kalbama apie netektis, liūdnus įvykius, taip pat pastebi, kad ir taip patiriame daug blogų emocijų, todėl papildomai apie tai kalbėti nebereikėtų. Tačiau kodėl, jūsų manymu, visgi reikia kalbėti apie mirtį?
– Visų pirma, kiekvienam iš mūsų turi ateiti suvokimas, kad žemėje esame labai laikini. Būna, kad žmogus sugalvoja milijoną planų, bet užklumpa liga ir viskas staigiai pasikeičia. Mirtis yra mūsų gyvenimo dalis, kurios negalime išvengti. Todėl kalbėjimas apie ligą ir mirtį padeda jai pasiruošti, žmogus nesijaučia tarsi užkluptas staiga, taip pat spėja susitaikyti su artimaisiais, pačiu savimi, atlieka išpažintį.
– Sakoma, kad prieš mirtį žmogus rodo tam tikrus ženklus, pagal kuriuos galima atpažinti, jog jis ruošiasi išeiti. Ar iš tiesų yra tokie ženklai, ar tai labiau mitas?
– Kiekviena situacija yra labai individuali. Kartais būna, kad žmogus turi labai didelį norą grįžti namo. Pasirodo, kad tai būna tarsi atsisveikinimas su namais. Žinoma, yra tam tikri ženklai ir galima numatyti, kad iškeliavimo momentas artėja. Prisimenu vieną pacientą, kuris sakė, kad labai nori vynuogių, nes šiandien jo gimtadienis. Vynuoges, jis, aišku, gavo, nors paaiškėjo, kad jo gimtadienis visai kitu metu. O kitą dieną jis mirė. Manau, kad jis kažką nujautė. Žmonės dažniausiai intuityviai nujaučia, kad jų laikas trumpėja. Prisimenu, kai onkologine liga sirgusi pacientė paprašė, kad galėtų likti viena su vyru ir vaikais. Tada ji davė savotiškas instrukcijas vyrui, ką daryti po jos iškeliavimo, kaip pasirūpinti vaikais, namais. Tai buvo tarsi atsisveikinimas, testamento palikimas savo artimiesiems.
– Esu skaičiusi, kad kai kurie prieš mirtį kalba su savo mirusiais artimaisiais, mato juos kambaryje. Galbūt esate mačiusi ir tokių situacijų?
– Taip, yra tokių situacijų, ypač, kai žmogus gyvena paskutines savo valandas. Tada žmogus pradeda šauktis artimųjų ar kalbasi su savo tėčiu, mama, kurie jau mirę. Tikriausiai žmogus tokiomis akimirkomis po truputį pereina į amžinybę ir palieka šią žemę.
– Dar sakoma, kad prieš mirtį įvyksta laikinas sveikatos pagerėjimas. Artimieji net apsidžiaugia, rodos, ligonis pasveiko.
– Tokių situacijų irgi yra pasitaikę. Tai nebūtinai yra taisyklė, bet kartais taip tikrai įvyksta, kai pastebimas staigus sveikatos pagerėjimas, o po kurio laiko žmogus miršta. Manau, kad taip nutinka, jog žmogus turėtų laiko susitaikyti su aplinkiniais, galbūt paprašyti atleidimo, jei yra su kuo nors susipykęs. Papildomas laikas duotas tam, kad būtų tinkamai išnaudotas prieš mirtį.
– O kaip jūs atpažįstate, kad žmogus ruošiasi išeiti, kaip žinote, kada reikia pakviesti artimuosius atsisveikinti? Ar būtent pagal šiuos ženklus, apie kuriuos kalbėjome?
– Nebūtinai pagal juos. Kadangi esame medicinos įstaiga, yra ir medicininiai ženklai, kurie tą rodo, gydytojai pastebi, kada žmogaus sveikata jau visiškai bloga, tada pranešama šeimos nariams apie būklės pablogėjimą. Kai šeimos nariai atvažiuoja, kartais tai jau yra atsisveikinimas, kartais pabuvimas kartu, mirštančiojo palaikymas už rankos, svarbiausių žodžių pasakymas, koks artimasis svarbus, ir kaip jį mylite. Labai svarbu, kad žmogus iškeliaudamas nebūtų vienas. Mums atrodo, kad palaikymas už rankos yra labai mažas dalykas, tačiau tam pacientui žmogus, esantys šalia yra labai reikšmingas.
– Kaip nereikėtų elgtis su mirštančiu žmogumi, ko nedaryti?
– Svarbiausia yra būti šalia, kad žmogus nesijaustų vienas ir apleistas. Kartais net ir buvimas tyloje yra labai svarbus, nors mums tai gali atrodyti visiškai nesvarbu, tačiau mirštančiam to labai reikia.
– Kaip skirtingai jauni ir vyresni žmonės reaguoja į mirtį?
– Labai įvairiai. Tikriausiai tai priklauso ir nuo gyvenimiškos patirties, kaip buvo gyvenama. Vieni labai ramiai priima savo diagnozę, netgi kai tai yra vėžys ir aktyvaus gydymo nebėra. Galvoja, kaip prasmingai išnaudoti laiką, ką padaryti, kam paskambinti, su kuo seniai nebendravo, su kuriais nutrūko ryšys. O kiti išgyvena labai sunkiai. Yra 5 ligos priėmimo stadijos, nuo neigimo, netikėjimo diagnoze, iki visiško susitaikymo su liga. Paciento elgesys priklauso nuo to, kurioje ligos priėmimo stadijoje jis yra, ar jau susitaikęs, ar išgyvena vidinį maištą. Mūsų ir šeimos užduotis yra ta, kad žmogus išgyventų visas fazes, kad kasdienybė būtų gražesnė, kad būtų kuo daugiau džiaugsmo, išpildytų norų.
– Kaip artimiesiems susitaikyti su mintimi, kad žmogus išeina? Ar išvis įmanoma susitaikyti su šia mintimi?
– Manau, kad visiškai pasiruošti artimo žmogaus iškeliavimo faktui yra beveik neįmanoma. Net jei suvoki, kad užklupo sunki liga, laikas trumpėja, bet širdyje išlieka noras, jog žmogus liktų kuo ilgiau. Gedulą, vienatvę reikia taip pat išgyventi, nes tai natūralus procesas. Svarbu pastebėti, kas vyksta, ir neužsibūti gedėjimo laikotarpyje. Sakoma, kad gedulas užtrunka apie metus, jei jis užtrunka ilgiau, jei žmogus vis dar liūdnas, nepaleidžia iškeliavusio artimojo, vertėtų kreiptis į specialistus, psichologą ar dvasininką. Tačiau, ką galime padaryti, tai pasirūpinti dvasiniu gyvenimu. Jei tai yra tikintis žmogus, jam lengviau priimti, kad iškeliauja artimasis, nes tikima pomirtiniu gyvenimu. Tada mirties momentą galima priimti kaip savotišką laikiną išsiskyrimą. Panašiai, kai užaugus vaikams jie išeina iš tėvų namų, išvažiuoja į kitą miestą ar šalį, bet po kurio laiko vėl susitinka. Žiūrint iš tikėjimo perspektyvos yra lengviau priimti mirties momentą.
– Dabar kalbame apie sergančius žmones ir jų artimuosius, pacientų mirtį, bet juk itin sunkų, net, galima sakyti, šventą darbą atlieka hospiso darbuotojai, savanoriai. Kokius jausmus jūs išgyvenate kasdien? Ar tai priimate tiesiog kaip darbą?
– Darbas hospise kiekvienam komandos nariui yra ne tik darbas, bet ir pašaukimas. Tai yra darbas, buvimas prie paciento reikalaujantis 100 proc., kai atiduodi visą savo meilę, šilumą, rūpestį. Kartais net paprasta šypsena gali labai daug, kai ateina besišypsanti slaugytoja, paciento veidas pasikeičia, jis pradeda kalbėti, užsimezga bendravimas. Šis darbas reikalauja atviros širdies ir atvirų rankų. Tai iššūkis, bet kartu ir labai gražus ir kilnus darbas. Kiekvienas pacientas yra atskira istorija, tikriausiai būtų galima ir knygą parašyti. Niekada nežinai, ką atneš diena – turi savo suplanuotus darbus, bet vis atsiranda savotiškų staigmenų, kurios pakeičia dieną. Turėjome jauną pacientę, kurios vestuvės įvyko hospise. Ją užklupo staigi liga, kuri greitai progresavo. Per 2 valandas visa hospiso komanda surengė vestuves palatoje. Kunigas, pildydamas dokumentus, pasakė, kad reikia liudininko, ir paklausė manęs, ar galėčiau. Tai buvo gražus iššūkis, graži staigmena. Todėl manau, kad hospisas reikalauja didelės empatijos, darbo iš širdies, ko mūsų visuomenėje trūksta.
– Iš kokių lėšų išsilaiko hospisas?
– Esame viešoji įstaiga, Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas veikia jau 10 metų. Pagalba teikiama tiek vaikams, tiek suaugusiems, yra komandos, kurios važiuoja ir į pacientų namus. Visa pagalba yra teikiama nemokamai, nei pacientas, nei šeimos nariai neturi už nieką mokėti. Svarbu ir tai, kad gerbiame paciento laisvę, prieš jo valią nieko nedarome. Trečias labai svarbus mūsų principas, kad neskirstome žmonių, nesvarbu, kokia kalba jis kalba, ar yra tikintis, ar ne. Padedame kiekvienam, kuris kreipiasi į mus pagalbos. Kalbant apie finansavimą, Ligonių kasos padengia apie 40 proc. mūsų išlaidų, likusią dalį turime rasti iš aukotojų, privačių žmonių, kurie nori padėti. Todėl tuos, kurie nori prisidėti, kviečiame aukoti, kad galėtume išpildyti jų norus bei duoti gyvenimo pilnatvę iki galo.
– Ačiū už pokalbį.