Pasak psichologo, specialistai sako, jog santykiai sveikesni būna tada, jei chemija tarp poros iš 10 balų siekia 7–8, o ne 10, mat tokiu atveju santykiai dažnai būna pernelyg intensyvūs.
G. Petronienė pastebi, kad toksiški santykiai prasideda tada, kai žmogus tave itin traukia, tačiau jau po kelių mėnesių kartu jautiesi išsekęs ir nelaimingas.
„Keistas derinys – viena vertus, žmogus labai traukia, bet kita vertus, šalia jo daraisi vis nelaimingesnis. Tai yra toksiška chemija“, – sakė G. Petronienė.
Žmogus gali ilgėtis savo partnerio tarsi narkotinės medžiagos, kuri padeda sukelti vidinį pakylėjimą.
„Įsimylėjimas yra lyginamas su kokainu, pagal tai, kas vyksta neuronų lygmenyje. Tačiau, kaip ir narkotikų vartojimas, iš tiesų giluminiai poreikiai nepatenkinami. […] Tai dažniausiai būna gilesnis lygmuo, nei mes sąmoningai suprantame, kas vyksta. Galvojame, koks nuostabus žmogus, nors aplink mus esantys jau sako, kad kažkur pakliuvome. Man ne kartą taip yra buvę“, – sakė psichologas.
Į toksiškus santykius pakliūti gali bet kas ir nebūtinai tik žmonės, kurie turi didelių psichologinių problemų.
„Tai gali nutikti kiekvienam. Kad ir kokie mes būtume aukšto intelekto ir protingi, visi turėjome tam tikras negeras patirtis vaikystėje“, – sakė G. Petronienė.
Taip nutinka todėl, kad vaikystėje gautos patirtys gali smarkiai susisieti su žmogumi, su kuriuo vėliau bus sukurti toksiški santykiai. Tačiau pačiam sunku paveikti savo pasąmonę ir suprasti, kuo toks žmogus taip smarkiai traukia.
„Kai kurie žmonės jau iškart ateina į santykius pasiruošę toksiškai chemijai. Jie jau laukia to santykio, gal patys to nežinodami. Tai yra save nuvertinę žmonės, arba tie, kurie negali ištverti be santykių, vienatvė jiems yra pragaras. Dėl to griebiasi bet kokių santykių“, – kalbėjo G. Petronienė.
Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, santykiuose taip pat gali būti nuvertintas ir nuolat kritikuojamas. A. Jančiauskas pasakoja, kad vienos jo klientės vyras, kuris ją vis kritikuodavo, galiausiai išėjo pas kitą moterį. Tačiau klientei dėl vyro kritikos liko daugybė traumų, kurios tik pagilino vaikystėje patirtas žaizdas.
Tuo metu kontroliuojančius partnerius dažniausiai pasirenka tie, kurie vaikystėje turėjo smarkiai kontroliuojančius tėvus. Į jų nuomonę niekada nebuvo atsižvelgiama, rūpestis buvo itin perdėtas, todėl ir suaugus ieškoma tokio partnerio, su kuriuo galėtų pasijausti mažu ir nieko negalinčiu. Jei jo niekas nekontroliuoja, jis jaučiasi nesaugiai.
„Žinau tokių moterų, kurios praleidžia 20–30 metų šalia kontroliuojančio vyro. Tokiai moteriai yra 50 metų, bet ji emociškai yra kaip kokių 23 metų. Ji nieko nemoka ir, panašu, nenori mokėti, nes nesistengia. Kita vertus, žmogaus asmenybė tragiškai neišsivysčiusi“, – kalbėjo G. Petronienė.
A. Jančiauskas sako, kad būna ir atvirkštinių atvejų, kai vyras, nors ir turintis aukštas pareigas bei priimantis sprendimus, grįžęs namo tampa tarsi neįgalus, nes visus sprendimus priima žmona.
Toksišką elgesį santykiuose galima bandyti sustabdyti.
„Reikėtų pasakyti stop, mūsų santykiams tai nėra naudinga. Geriau pasakyti taip, nei apkaltinti kitą“, – kalbėjo psichologas.
Jei poroje vienas yra tas, kuris nuolat save nuvertina, o kitas nuolat kritikuoja, šiomis rolėmis gali būti pradėta keistis. Tokiu atveju įsisuka toksiško elgesio ratas. Visgi abu partneriai dėl tokio elgesio turi savo indėlį – vienas nesustabdo savo kritikos, kitas nesustabdo kritikuojančio.
„Reikia bandyti suprasti, kas mano galvoje atsitinka tam tikrais momentais, kad galvoje pradeda gamintis kritikuojančios mintys. Aš tampu teisuoliu, o mano partneris kažkoks emociškai žemo intelekto, nesuprantantis. Tokios mintys atsiranda labai greitai. Čia sunkusis darbas, kad susigaudytum, kodėl taip mąstai. Nepavyks tiesiog susitarti, kad tu nenuvertini, o aš nenusileidžiu. Ne, reikia surasti, kas vyksta viduje“, – sakė G. Petronienė.
A. Jančiauskas pastebi, kad kai kurie klientai, linkę nuvertinti savo partnerius, galiausiai pagalvoja, kad iš tiesų patys bijo suartėti, kad artimasis nepamatytų jų blogų savybių ir jų nepaliktų.
G. Petronienė pasakoja, kad susitikę du žmonės visada nori gražių santykių bei pagarbos, tačiau kažkuriuo momentu pradeda vadovautis toksiškomis schemomis.
„Pavyzdžiui, vienas iš dviejų yra sunkiau prieinamas. Į telefono skambutį atsako tik po 3 valandų, gal po pusės dienos. Kažkodėl iš 3 susitikimų, 2 kartus pakeitė laiką. Kitam atrodo, kad toks pasaulis, viskas gerai, tai normalu. Labai sudėtinga susigaudyti, kas santykiuose nenormalu. […] Reikia paklausti, ar aš geriau jaučiuosi po pabendravimo, ar mano poreikiai santykiuose patenkinami. Laiko kartu, įvertinimo, ar saugiai jaučiuosi. Dar svarbu, ar santykiai progresuoja“, – kalbėjo G. Petronienė.
