Šiuo metu Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriaus gydytoja terapeutė Kastė Mateikaitė yra Tadžikijos-Kirgizijos kalnuose. Juose tenka ne tik mėgautis kvapą gniaužiančiais vaizdais, bet ir padėti savo jėgų neapskaičiuojantiems žmonėms.
Nuo 2012 metų išvykusi į Nepalo kalnus gydytoja terapeutė K. Mateikaitė, atrado savo pašaukimą – padėti žmonėms ne tik gimtinėje, bet ir kalnuose.
Tačiau išvykus gydytojai tenka ne tik tvarstyti nuospaudas ar nušalimus, bet kartais keliautojus grąžinti į kalno papėdę, net jei jie to ir nenori.
Savo socialinio tinklo „Facebook” paskyroje gydytoja-terapeutė rašė:
„Turiu reikalų su užsispyrusiu pacientu, kuris neaišku kodėl, neadekvačiai vertina savo galimybes”.
„Vakar iš vakaro į stovyklą su vokiečių grupe pakilo Lenkijos pilietis. Jis, atrodė, didelių sveikatos problemų neturėjo. Tiesa, lipo labai lėtai, buvo nuvargęs. Po vakarienės galėjau pastebėti lengvus kalnų ligos simptomus (nestiprus galvos skausmas, galvos svaigimas, apetito stoka). Jo gidas buvo sunerimęs, kadangi pamatavęs deguonies saturaciją savo pulsoksimetru, rado vos 48 proc., kai normaliai turėtų būti apie 90 proc.”, – pasakojo K. Mateikaitė.
Nors gydytojai didelių įtarimų vyras nesukėlė, tačiau gido pasakojimas apie praeitais metai įvykusį nemalonų įvykį su tuo pačiu keliautoju K. Mateikaitę privertė sunerimti.
„Pasirodo, mano pacientas jau buvo čia pernai, jam gydytojas nurodė nelipti į antrąją stovyklą. Tačiau vyras atsisakė. Su privačiai samdytu rusų gidu jie keliavo 19 valandų (kai kelionė paprastai trunka 7-8 valandas), o iš antrosios stovyklos jis buvo evakuotas dėl smegenų edemos”, – sakė ,,Kalnų gydytojos užrašai” autorė.
Nuleistas į bazinę stovyklą, pacientas atsisakė vykti į ligoninę dėl dokumentacijos ir piktinosi, kad jam nebuvo leista kilti į viršukalnę. O šiais metais vyras vėl atvyko įveikti aukštikalnės.
„Vis dėlto kilo mintis, kad yra kažkokia liga, kurią jis slepia nuo kompanijos, gido ir manęs. Ryte pabandžiau tą išsiaiškinti. Leidau jam kalbėti lenkiškai, nors pati nelabai suprantu šios kalbos, pati jam atsakinėjau rusiškai, kad šalia esantis gidas nesuprastų apie ką mes šnekam. Taip pacientas išpasakojo apie vieną vaistą, kurį jis esą vartojąs dėl depresijos“, – pasakojo K. Mateikaitė.
Gydytojai besigilinant į tokią situaciją, pavyko išsiaiškinti, kad paciento vartojami vaistai yra visai ne nuo depresijos, o epilepsijos.
„Faktas, jog pacientas melavo norėdamas nuslėpti savo diagnozę, labiau paveikė mano apsisprendimą siųsti jį žemyn, nei pati liga”, – sakė gydytoja terapeutė.
Nors netikėtas epilepsijos priepuolis gali kelti rimtą grėsmę tiek paciento, tiek lydinčių asmenų gyvybėms, tačiau, jei ji yra gerai kontroliuojama kopinėti, nėra draudžiama neaukštuose kalnuose ar vietose, nereikalaujančiose alpinizmo technikos.
„Po pietų pasikviečiau pacientą į savo palapinę ir kantriai anglų-rusų kalbomis bei naudodamasi piešinukais išaiškinau savo sprendimą. Kalbėjomės ilgai. Jis ilgai nesuprato, kodėl jo šeimos gydytojas leido vykti, kodėl kompanija paėmė pinigus ir atvežė jį, o va čia ir gidas, ir gydytoja lipti neleidžia”, – sakė K. Mateikaitė.
– „Nebežinau, kuria kalba man pavyko jam išaiškinti, bet galiausiai jis sutiko dar tą patį vakarą leistis žemyn ir kuo greičiau grįžti į savo gimtąją šalį. Gidas dėkojo, sakydamas, kad išgelbėjau dar vieną gyvybę. Aš nesijaučiu gerai, nes mano tikslas yra padėti žmonėms pasiekti savo tikslą. Galima guostis tik tuo, kad šio paciento tikslas nebuvo adekvatus sveikatai ir galimybėms.”
Kalnuose žmogaus organizmas patiria nebūdingų pasikeitimų, todėl pajutus pirmuosius nemalonius simptomus patartina leistis žemyn, o ne rizikuoti kopiant tolyn, į viršų. Siūloma lėtai kilti, kad organizmas spėtų aklimatizuotis.