Profesinė liga „pasimeta“
Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems ligą sukėlė darbas. Tai rodo Higienos instituto duomenys. Tačiau medicinos darbuotojams nustatomų profesinių ligų skaičius vis dar yra labai mažas. Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, jos sudaro tik 1,5–3,5 proc. visų asmenų, kuriems šios ligos yra diagnozuotos.
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos (LSSO) vadovės Danutės Margelienės pastebėjimu, oficialiai profesinės ligos nustatomos tik pavieniais atvejais.
„Nustatyti profesinę ligą sveikatos priežiūroje prilygsta kryžiaus keliui. Tai – labai sudėtingas procesas, dažnai iki jo net „neprieinama“. Apie medikų profesines ligas ne tik nėra pakankamai duomenų, bet ir mokslinių tyrimų su šia grupe neatliekama. Į viską žiūrima paviršutiniškai, stinga valstybinio, sisteminio požiūrio“, – savo nuomonę dėstė LSSO vadovė Danutė Margelienė.
Ji pridūrė, kad svetur profesinių ligų nustatoma vis daugiau. Štai JAV su jomis susijusios išlaidos viršija AIDS ir Alzheimerio ligoms skirtas išlaidas ir prilygsta vėžio, širdies ir kraujagyslių susirgimams.
Grįžta bumerangu
Pasak D. Margelienės, nemažai jau į pensiją išėjusių žmonių, tarp jų – ir medikai turi ne vieną darbo sukeltą negalią, apie kurią patys nelinkę kalbėti.
„Bėda, kad žmonės įpratę ligų nesusieti su profesine veikla, galbūt net patys save dėl jų kaltina, todėl net nesikreipia dėl to. O mediko tokia profesija, kad tenka daugiau ne savimi, bet kitais rūpintis“, – pastebėjo LSSO vadovė.
Slaugytojai – vieni didžiausią riziką susirgti profesinėmis ligomis turintys sveikatos sektoriaus darbuotojų. Įvairių dezinfektantų, kitų dirgiklių sukeliamos alerginės reakcijos, bronchų astmos, pamaininio darbo ir naktinių budėjimų lemtas per žemas arba padidėjęs kraujospūdis, stuburo ligos nuo sunkių ligonių kilnojimo, sąnarių, kaklo, nugaros, juosmens, rankų skausmai, rankų tirpimai, kojų patinimas, jų venų išsiplėtimas – tik dalis ligų, kurios „užsitarnaujamos“ per ilgus darbo metus.
„Pati po darbinės veiklos gydausi stuburo problemas. Kol buvome jaunos, nieko nejutome, tačiau po penkiasdešimties viskas išlenda ir grįžta bumerangu. Be abejo, yra mokomasi kėlimo metodikos, tačiau per ilgus darbo metus visko pasitaiko. Galų gale ne visur yra funkcinės lovos, kitur slaugytojui tenka dirbti pasilenkus. Juo labiau slaugytojų, jų padėjėjų katastrofiškai trūksta, todėl darbo krūvis dar labiau išauga. Tai - sveikatos alinimas, vedantis į išsekimą“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
„Patikrina“ ir be jokių tyrimų
„Achemos“ poliklinikos vyriausiojo gydytojo Vidmanto Januškevičiaus pastebėjimu, tai, kad profesinė liga žmogui dažniausiai diagnozuojama jau esant visiškai nedarbingam, turi įtakos prasta šių ligų diagnostika.
„Didžiausia bėda pirminėje grandyje – šeimos gydytojai pacientų nesiunčia konsultacijos pas darbo medicinos gydytojus, kurie vieninteliai Lietuvoje turi teisę įtarti ir nustatyti profesinę ligą. Aišku, dar sudėtingiau kalbėti apie kolegų medikų tikrinimus. Tai tampa tik formalumu. Nemažai yra tokių situacijų, kai medicinos darbuotojui kolega profilaktiškai sveikatą „patikrina“ neatlikęs jokių tyrimų“, – kalbėjo darbo medicinos gydytojas Vidmantas Januškevičius, šia tema apgynęs disertaciją.
Streso vertinimui stinga kriterijų
Nors tyrimai rodo, kad beveik 60 procentų sveikatos ar socialinio sektoriaus darbuotojų patiria stresą, įvertinti konkrečią jo žalą sveikatai yra keblu.
„Lietuvoje galiojančiame profesinių ligų sąraše nėra streso sukeltų ligų. Tačiau šis sąrašas nekeistas jau „šimtą metų“. Tad galbūt reaguojant į pokyčius ir jį metas būtų koreguoti“, – pastebėjo pašnekovas.
Tą pačią problemą išskyrė ir D.Margelienė: „Nėra kriterijų, kaip įvertinti patiriamos emocinės įtampos pasekmes. Pavyzdžiui, kodėl nekalbama apie susidūrimo su mirtimi patiriamą stresą? Pas mus dar net nėra artimiesiems, giminėms tokiais atvejais teikiamos psichologinės pagalbos, o ką jau kalbėti apie medikus. Užsienyje po tokių išgyvenimų nori nenori tam tikrą laiką privalai praeiti psichoterapiją.“
Komentaras
LSMU profesorius Dainius Pavalkis:
- Esu alergiškas tam tikroms cheminėms anesteziologijai naudojamoms medžiagoms, tačiau tai nustatyt kaip profesinę liga būtų sudėtinga. Kai tuo metu dirbau ne tik chirurgu Kauno klinikose, bet ir jos administracijoje, turėjau galimybę išbandyti įvairių kompanijų siūlomus skirtingus dezinfektantus, pirštines, tačiau, matyt, netoleruoju bendro operacinės agresyvaus klimato. Ir dabar dar einu operuoti, tačiau ne 4–5 valandas. Pusvalandžiui įėjus į operacinę nekrentu ant grindų, bet ilgiau čia būti nesinori. Rimtesnės kolegų pagalbos nebuvo prireikę, tačiau chirurgo karjeros pabaigoje turėdavau prieš ilgesnę operaciją išgerti vaistų nuo alergijos.
Matyt, savo operacinėje jau atidirbau. Bet gal taip ir reikėjo, turėjau progą pabūti ministru, dabar irgi dirbu įdomius darbus. Jei būčiau ilgai sėdęs operacinėje, būtų gal nuolatinė monotonija veikusi. Gal dabar jau kitą žmoną turėčiau ar būčiau smarkiai gerti pradėjęs.
Įrodyti profesinę ligą nėra paprasta, tada praktiškai kiekvienas operuojantis chirurgas dėl stuburo problemų galėtų kreiptis dėl jos pripažinimo. Dirbančiųjų su ultragarsu, radiologų, rankos nukenčia, atsiranda sąnarių jautrumas. Laboratorijose lydi agresyvi aplinka. Ypač sveikatą alina dirbantieji skubiosios pagalbos skyriuose, budintys naktimis. Kiek kolegų dar jaunesnių už mane yra numirę nuo infarkto, nuo kitų dalykų, kuriuos patys gydė. Bet medicinoje jau taip yra – arba tu dirbi, arba ne. Jei dirbi, turi atiduoti visą save. Tačiau jei šalia moralinio pasitenkinimo valstybė šiuo profesinės ligos atveju pripažintų ir materialinį atlygį, būtų išties normalus visose šalyse gerbiamas darbas.