Ir, įsivaizduokite, staiga atsiranda galimybė sužinoti, kas dėl to kaltas! Aišku, kad kaltas ne Jūs pats, kaltas kažkas kitas. Negi nepasinaudosite tokia galimybe – apkaltinti kažką iš aplinkos dėl savo negandų?
Apie maisto netoleravimą ir jo nustatymą.
Maisto netoleravimas tikrai egzistuoja. Ir tikrai pasireiškia minėtais virškinimo simptomais: pūtimas, sunkumas, stovėjimas, skausmingas tuštinimasis, viduriavimas. O kartais pasipildo ir bendru negalavimu, „rūku“ galvoje ir dėmesio sutrikimu. Jis atsiranda, kai organizmas nesugeba adekvačiai suvirškinti ir įsisavinti maisto medžiagų – trūksta fermentų įsisavinimui, sandėliavimui ir realizavimui. Dažniausiai netoleruojamos medžiagos yra laktozė, kofeinas, alkoholis, fruktozė, histaminas ir sulfitai.
O kaip gi kviečiai ir gliutenas? Skirtingai nuo tikro maisto netoleravimo, kuris neturi jokio imuninio komponento savo priežasčių sąraše, celiakija (tikra nemeilė gliutenui) yra autoimuninė liga – organizmas pats kovoja su tuo nelemtu gliutenu savo teritorijoje ir sukelia uždegimą. Kviečiai, ryžiai ir miežiai (pagrindinis gliuteno šaltinis) ir be to konkretaus niekadėjo baltymo turi šimtus medžiagų, galinčių sąlygoti negerą subjektyvią savijautą po jų patekimo į organizmą.
Gliutenas tik viena iš jų, ir šio baltymo sukeliamas uždegimas mūsuose nėra toks jau dažnas, kaip kažkas įsivaizduoja. Celiakija pasireiškia 0,7–1,3 proc. žmonių (dažnis priklauso nuo diagnostikos priemonių pasirinkimo), tuo metu kviečių atsisakymas kasdieniame maiste, kilus celiakijos bumui, pagerino subjektyvią savijautą net 6 procentams JAV gyventojų.
Netoleravimas yra alergija maistui? Ne. Tai yra visiškai skirtingos būklės. Alergijai sukelti būtinai reikalingas baltymas, tuo metu maisto netoleravimas nėra toks išrankus: gali būti netoleruojamos net paprasčiausios bei smulkiausios molekulės.
Alergija yra susijusi su plaukiojančiais kraujyje E klasės imunoglobulinais ir jų sukeliamu nepamatuotai stipriu imuniniu atsaku, o maisto netoleravimas nėra susijęs su jokiu imuninės sistemos atsaku, jam nėra svarbūs imunoglobulinai ir nėra, ko jų ieškoti kraujyje, brangiai mokant už tyrimus. Alergijai užtenka nedidelio kiekio alergeno, kad galėtum pakratyti kojas, tuo metu maisto netoleravimui dažniausiai reikalingi didesni medžiagos kiekiai ir simptomų stiprumas tiesiogiai susijęs su sukramtyto (arba nekramtyto) bei praryto netoleruojamo maisto kiekiu. Šaukštas pieno gali nesukelti jokių simptomų, o štai puslitris – užtikrinti bemiegę naktį ir pačiam laktozės netoleruojančiam, ir jo sugulovui. Vienas bokalas aromatingo syrah‘o puikiai papildo jautienos kepsnio skonį, o du – papildo histamino koncentraciją ir sukelia nenormalų veido raudonį bei stiprų galvos skausmą.
Kaip nustatomas maisto netoleravimas? Deja, bet per tiek amžių pažangusis medicinos mokslas nesugalvojo jokio kito geresnio būdo kaip... anamnezės. Tai yra ligos istorijos. Geriausias būdas nustatyti netoleruojamus maisto produktus – stebėti savo savijautą ir daryti išvadas. Jeigu nepavyksta, pravartu vesti maisto ir simptomų dienyną, kuriame pažymite, ką valgėte, ir ar pajutote kankinančius simptomus, o atradus dėsningumą – bandyti eliminuoti įtariamuosius.
Eliminuojanti dieta, kai bent 4–6 savaites vengiama įtariamo maisto, patvirtina mūsų įtarimus, jei simptomai eliminavosi kartu su nevalgomu produktu. Ypatingai nepatiklūs gali grąžinti nusidėjėlį į racioną ir stebėti (arba nestebėti) simptomų renesanso.
O kiti diagnostikos būdai? Gydymas ex juvantibus (arba „pagal nuojautą“), kai teigiama reakcija į paskirtą gydymą duoda diagnozės patvirtinimą. Mūsų atveju – antihistamininių vaistų pavartojimas sumažinti fermentinio sūrio, midijų ir vyno sukeliamus simptomus (raudonas veidas, galvos skausmas, deginimas įvairiose vietose) patvirtina histamino netoleravimą.
Laktozės netoleravimui gali būti tiriamas išmatų rūgštingumas, kraujo gliukozės padidėjimas išgėrus pieno, arba paprastesnis būdas, kuriam nereikia rinkti gyvenimo šalutinio produkto ir gerti nekenčiamo gėrimo – kraujo genetinis tyrimas. Bet jis tik parodo, ar turite riziką neturėti laktozės skaldančio fermento geno. Kiek Jūs galite išgerti pieno ir kada pasirodys simptomai – atsakys tik minėtas eliminavimas ir stebėjimas savijautos po pieno gėrimo bandymų.
O kaip gi kraujo tyrimai maisto netoleravimui nustatyti? Jeigu kalbame apie G klasės imunoglobulinų nustatymą, tai niekaip. Niekaip jie nesusiję su maisto netoleravimu ir jo diagnostika. Kaip jau sakiau, maisto netoleravimas nėra nei imuninio atsako produktas, nei imuninio atsako priežastis. O G klasės imunoglobulinai – būtent imuninės sistemos dalis. Ne, jie nerodo sukeliamo uždegimo – uždegimą rodo kiti žymenys. Ne, jie nerodo alergijos – alergiją sąlygoja E klasės imunoglobulinai. Ne, jie neprisijungia prie maisto ir nesustabdo jo žarnos sienelėje – žarnos sienelėje siautėja A klasės imunoglobulinai, bet maisto jie neveikia. Ne, jie nerodo imuninės sistemos per didelio sujaudinimo, esamos ligos ar užsikrėtimo. Jie visada, visiems ir visais atvejais (pavalgius, persirgus, kontaktavus, pasiskiepijus) pasako vienintelę informaciją „aš jį mačiau“. Jie matė tą maistą, kurį Jūs valgote. Todėl visi, kas padaro „netoleravimo“ testą, nustemba: „aš negaliu valgyti nieko, ką valgau!”. Nes būtent tam, ką valgote, ir pasigamina imunoglobulinai. Pakeisite dietą, jei simptomai liks, po pusmečio pakartosite tyrimą ir vėl sužinosite, kad „ir vėl nieko negaliu valgyti!“. Ir vėl matysite aiškius kaltininkus su įrodymais ant popieriaus lapo. Bet simptomai liks, o po pusmečio atsiras ir naujų kaltininkų, nes G klasės imunoglobulinai valgomam maistui bus visada, kol Jūs valgote.
Kodėl tyrimai tokie populiarūs? Nes visada randa kaltininką. Juk tikrai dėl savo savijautos kaltas ne Jūs pats ir Jūsų dvidešimties kilogramų antsvoris, naktiniai apsirijimai bei įprotis maitintis mikrobangų krosnelėje pašildytais pusfabrikačiais.
Bet kodėl kažkam padeda? Nes didžiajai daliai žmonių nėra jokio maisto netoleravimo, o tėra tik visiškas režimo ir saiko nebuvimas. Kai testas aiškiai juodu ant balto parašo, kad „negali“ valgyti kiaulienos, vištienos, kviečių, kolos ir kiaušinių, tai visas šlamštmaistis nueina į šoną, ir reikia pradėti pačiam gaminti, rinkti produktus, galvoti. Atsiranda režimas, įvairovė, kartais net saikas (jautiena ir krevetės brangesnės už vištą, daug neprisidėsi, o ir pinigų po testo nelabai liko). Taip, tikrai, griežta dieta ir/ar staigus jos pakeitimas, gali pagerinti nelabai išreikštų autoimuninių ligų eigą, bet koks čia „testo“ nuopelnas – nežinia.
Tai kur bėda? Jei nori, tegu daro, juk papildoma motyvacija! Kol „netoleravimo“ testas tėra draudžiamojo meniu lapas, nieko tokio. Tikrai gali padėti, nors ir atlieka sąrašo „ką aš valgiau per paskutines savaites“ funkciją. Bet kai testo pardavėjai pristato jį kaip atsakymą į visas tavo bėdas, skatina atsisakyti autoimuninėms ir alerginėms ligoms paskirto gydymo bei žada stebuklingą išgijimą be jokių vaistų – čia jau netoleruotinas elgesys. Tingite rašytis valgomą maistą – atliekate testą. Norite sutaupyti – imatės popieriaus lapo ir rašiklio.