Statistiniai duomenys rodo – kas penktas garsus žmogus pasaulyje yra kairiarankis. Tokie buvo kompozitorius Ludwigas van Beethovenas, mokslininkas Albertas Einsteinas, aktorė Marilyn Monroe ir daugelis kitų. Kaip tokius atvejus aiškina mokslas?
Nuo senų laikų turime vieną savo pusę, kuri yra stipresnė. Žmonija taip išsivystė, kad statistiškai dažniau būna stipresnė dešinioji pusė. Apie 80–90 proc. žmonių yra dešiniarankiai, dažniausiai jie yra ir dešiniakojai, o dešiniakojai ir dešiniarankiai dažniau yra ir dešiniaakiai – gebėjimai, ypač motoriniai gebėjimai sutelkti vienoje pusėje, aiškino Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro profesorė, neuromokslininkė Urtė Neniškytė.
Revoliuciniai biologai ieško atsakymų į šį klausimą. Viena iš hipotezių – galbūt buvo koks nors atsitiktinumas, dėl kurio dešiniarankiai pradėjo pirmieji naudoti įrankius. O jei įrankis pritaikytas dešiniarankiams, kairiarankiai iš karto turėjo menkesnes galimybes prisitaikyti prie tokios aplinkos – kairiarankiai tikrai žino, kaip sunku kirpti paprastomis žirklėmis.
Anksčiau kairiarankiškumas laikytas kitoniškumu neigiama prasme, netgi negalia.
„Negalia mes tai vadinome dėl to, kad gyvenant pasaulyje, kuris yra pritaikytas tik dešiniarankiams, kairiarankiams jame funkcionuoti kur kas sunkiau – ir buvo XX a. antroje pusėje. Daryta tyrimų, kurie parodė, kad kairiarankiams yra sudėtingiau ir rizikingiau gyventi mūsų visuomenėje. Tačiau plečiantis mūsų galimybėms, ekonomiškai stiprėjant, atsirado rinka įvairių produktų, įvairių įrankių (tų pačių žirklių), kurie yra skirti kairiarankiams ir padeda jiems prisitaikyti. Tad jei turime pasaulį, kuris yra pritaikytas tiek dešiniarankiams, tiek kairiarankiams, tai nebėra problema, mums nebereikia akcentuoti kitoniškumo ir galvoti, kad žmogus turėtų specifiškai prisitaikyti“, – teigė tyrėja.
Tiek žmonių, tiek gyvūnų smegenų funkcijos, tęsė neuromokslininkė, yra lateralizuotos – tai reiškia, kad tam tikros funkcijos geriau atliekamos vienoje ar kitoje pusėje. Pavyzdys galėtų būti kalbos centrai: visų dešiniarankių kalbos centrai yra kairiajame pusrutulyje, apskritai visos jų funkcijos pasiskirsčiusios aiškiai – kairė pusė yra stipresnė.
O su kairiarankiais ne viskas taip paprasta – funkcijos nepereina į dešinę pusę, jos yra lygiau paskirstytos – per abu pusrutulius.
Manantiems, kad kairiarankiai vaikai užaugs genijais, U. Neniškytės patikslinimas – ji teigia nemačiusi tyrimų, kurie statistiškai ir patikimai moksliškai tai parodytų, kita vertus, galima pradėti kelti klausimą, kad „galbūt yra sričių, kuriose menkesnė lateralizacija, tai, kad ne tik kairiuoju ar dešiniuoju pusrutuliu yra atliekamos funkcijos, o yra geresnis kairiojo ir dešiniojo pusrutulio susijungimas, kuris yra naudingas“.
Neuromokslininkės pastebėjimu, labai įdomūs yra kompozitorių F. Chopino ir L. van Behoveno pavyzdžiai, kadangi muzika, muzikos atlikimas yra funkcija, kuriai reikia labai gerai sukoordinuotos visos smegenų žievės veiklos. Taigi galima teigti, kad kai kurioms sritims yra naudingiau, kad panaudojami ne vienas ar kitas pusrutulis, o visos smegenys.
Kairiarankiškumas – paveldimas, tai nustatoma genetiniu tyrimu. Esama tam tikrų genų, „kurie mūsų kūne nustato, kad neporiniai organai būtų vienoje ar kitoje pusėje; matoma, kad tie patys genai ir skiriasi tarp kairiarankių ir dešiniarankių, ir tai reiškia, kad tie patys genai dalyvauja skirtingai pasiskirstant funkcijoms smegenyse“.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia: