Su Jurgiu susitinkame Vasaros gatvėje įsikūrusiame psichosocialinės reabilitacijos centre „Rastis“. Savaime suprantama, kad ne kiekvienas norėtų viešai pasidalinti, ką reiškia sirgti šizofrenija, tačiau Jurgis užtikrintas – savo istoriją jis gali papasakoti visiems ir taip parodyti, kad psichikos ligų turinčių žmonių nereikia stigmatizuoti.
Paauglystėje Jurgis buvo aktyvus ir, kaip pasakoja, dažnai susitikdavo su draugais, daug sportuodavo, žaisdavo gatvės krepšinį. Tačiau viskas apsivertė, kai gyvenimas atsiuntė netikėtą išbandymą – jis pradėjo matyti haliucinacijas, o tada buvo nustatyta sunki psichikos liga, paranoidinė šizofrenija. Susirgus, kaip pasakoja vyras, jis pasidarė uždaresnis, daugiau laiko pradėjo praleisti namuose, pasireiškė ir panikos atakos.
„Kadangi turiu haliucinacijas, tam tikru metu vaizdas man gali paryškėti, daiktai sumažėti arba padidėti. Girdžiu ir balsus galvoje, o juos labai sunku atskirti nuo realybės. Dažnai atrodo, kad aplinkiniai man linki blogo, tačiau stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Vienas žmogus kažkada davė gerą patarimą, kaip save įtikinti, kad tokios mintys neteisingos – tiesiog nueiti ir paklausti žmogaus, ar jis tikrai man linki kažko blogo. Kai vieną kartą taip padariau, iš tiesų paaiškėjo, kad žmogus nieko blogo nelinki, be to, paklausus nieko nenutiko. Žinoma, tikrai neinu prie kiekvieno ir neklausiu, bet kartais toks klausimas gali padėti“, – patirtimi dalijosi Jurgis.
Į psichosocialinės reabilitacijos centrą „Rastis“ vyras pirmą kartą atėjo prieš 3 metus, o dabar jame praleidžia nemažai laiko, lanko įvairius užsiėmimus.
„Čia išmokstame labai daug – medžio darbų, keramikos, valymo, maisto gamybos. Be to, labai gerai, kai būni tarp panašią diagnozę turinčių žmonių, yra apie ką pakalbėti, diskutuojame apie savo ligą. Turiu mažai jėgų, bet čia įgavau darbinių įgūdžių“, – apie savo gyvenimą sutiko pasidalinti Jurgis.
Jam, kaip ir neretam sergančiam psichikos liga, būtų sunku dirbti pilną darbo dieną, nes turi mažai jėgų, be to, tarp žmonių jaučia įtampą ir nerimą. Nors vartoja vaistus, pilnai suvaldyti ligos, kaip sako Jurgis, vaistai negali.
Centre sutinku ir kitą panašią diagnozę turintį vyrą, kuris irgi sutinka papasakoti, kaip atrodo jo liga. Tiesa, prašo neskelbti vardo ir pavardės, todėl pavadinkime jį Algirdu.
Kaip pasakoja Algirdas, jo vaikystė nebuvo labai lengva – būnant vos 5 metų, mirė mama, todėl jį užaugino tėtis ir teta. Ligą Antanui nustatė suėjus 18 metų, tačiau ši diagnozė jam nebuvo labai netikėta, mat šizofrenija sirgo ir mama.
„Nors ligą nustatė paauglystėje, bet ir prieš tai jaučiausi kitoks, buvau vienišas, aplinkiniai manęs nesuprato. Susikurdavau pats sau draugus iš plastilino ar lego. Tėvai įtarė, kad man kažkas yra, nes mama sirgo šizofrenija, vartojo daug vaistų, o mokykloje buvo sunku mokytis, sunku prisiminti eilėraščius“, – kalbėjo Algirdas ir pridūrė, kad dabar jam haliucinacijos pasireiškia tam tikru įtarumu kitiems žmonėms.
Tvarko aplinką, gamina pyragus ir užsiima keramika
Tiksliai nežinoma, kodėl atsiranda psichikos liga, sako centro gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė, tačiau manoma, kad iš dalies tai yra paveldima, žmogus jau turi polinkį ligai, todėl susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, ji gali pasireikšti. Be to, ligą gali išprovokuoti piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotikais.
„Psichikos ligas taip pat gali provokuoti konfliktai, didelis stresas, reikšmingi nesutarimai. Suserga žmogus, kuris yra jautriausias. Dalis iš mūsų gali turėti polinkį, o gyvenimiškos problemos ligą išprovokuoja“, – sako gydytoja psichiatrė.
Kaip pasakoja G. Germanavičienė, psichosocialinės reabilitacijos metu siekiama, kad psichikos liga sergantis žmogus atsivertų naujoms galimybėms, nes dažnai tokie žmonės dėl izoliuojančio aplinkos požiūrio dažnai būna praradę viltį, gyvena labai uždarą gyvenimo būdą, nesitiki nieko pakeisti, nors nesijaučia gerai, be to, gyvena labai nesavarankiškai, neturi savo gyvenamojo ploto ar finansų.
Vieni atvykstantys centrą susiranda patys, kiti – po gydytojų ar Užimtumo tarnybos rekomendacijų. Dažniausiai kreipiasi sergantys šizofrenija, depresija ar turintys nerimo, asmenybės sutrikimų.
„Všį „Rastis“ teikiama psichosocialinė ambulatorinė reabilitacija, tai reiškia, kad gydytojas iš poliklinikos gali atsiųsti žmogų, kuris turi psichikos sutrikimą, ir kuriam reikalinga pagalba po medikamentinio gydymo ar gydymo stacionare. Trumpalaikė ambulatorinė reabilitacija trunka iki 40 dienų. Jei žmogus mato, kad reikalinga tolimesnė reabilitacija, gydytojas gali atsiųsti ilgalaikei ambulatorinei psichosocialinei reabilitacijai, kuri trunka iki 9 mėnesių. Visgi, ne visiems to užtenka, nes pokyčiams reikia laiko“, – teigia gydytoja psichiatrė.
Atvykus su specialistu siekiama išsiaiškinti, ką žmogus norėtų pasiekti reabilitacijos metu, kaip palengvinti jo gyvenimą. Vyksta grupiniai užsiėmimai, kurie padeda atkurti ar įgyti naujų įgūdžių.
Vienas populiariausių yra maisto ruošos užsiėmimas, sako G. Germanavičienė, nes tai ne tik svarbus įgūdis, bet ir raminanti, nuotaiką gerinanti veikla. Taip pat yra valymo, keramikos klasės. Pats centras su čia besilankančiais žmonėmis teikia valymo ir aplinkos tvarkymo darbus, siūlo konditerines paslaugas.
Sunku net norėti
Centre su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis dirbanti atvejo vadybininkė Julija Voinė pasakoja, sergantiems psichikos ligomis dažnai sunku tiesiog norėti, turėti kokių nors ambicijų, be to, dažnai jie būna įtikinti aplinkos, kad nieko negali.
„Kartais būna labai sunku daryti įprastus dalykus, net pasidaryti arbatos. Tada artimieji viską pradeda daryti už žmogų, o jis taip po truputį dar labiau praranda įgūdžius ir tampa nesavarankiškas“, – pasakojo J. Voinė.
Kai kuriuos į centrą atveda artimieji, tėvai, arba atvirkščiai – vaikai savo tėvus, jei pats žmogus dar nepasiruošęs pokyčiams.
„Todėl labai svarbu užmegzti kontaktą, išgirsti žmogų. Tačiau dabar psichikos negalia ir psichikos sutrikimai mūsų visuomenėje taip stigmatizuojami, kad pastato žmogų už ribos, apie jį galvojama kaip apie problemų šaltinį. Mūsų požiūris yra kitoks – manome, kad susirgus psichikos liga, žmogui tiesiog atsiranda daugiau kliūčių, nutrūksta tam tikri ryšiai, pasikeičia emocijų supratimas ir vertinimas, sunkiau vykdyti įprastas veiklas. Dėl šių priežasčių reikia ieškoti, kaip dirbti su iškilusiais sunkumais“, – kalbėjo J. Voinė.