Po visu Kauno klinikų miesteliu driekiasi tuneliai, kuriuose verda įdomus gyvenimas. Čia visada sutiksi žmonių.
Tuneliais ne tik iš vieno skyriaus į kitą keliauja darbuotojai (buvo laikas, kai dalis jų tuneliais važiuodavo dviračiais), jais ir pervežami ligoniai, čia įrengta ir darbuotojų rūbinė ar net 450 kvadratinių metrų ploto slėptuvė (deja, šiuo metu nepritaikyta naudoti).
Taip pat tuneliais specialiais traukinukais vežiojamas maistas, jais keliauja ir visas inventorius: medicinos priemonės, kanceliarinės, higienos prekės, skalbyklą pasiekia skalbiniai. Tai patogu, nes nereikia tarp atskirų pastatų keliauti per lauką.
Šiame inžineriniame stebukle veikia ir pneumopaštas, dėl kurio Kauno klinikose išnyko kurjeriai, o dokumentai ir laboratorinių tyrimų rezultatai iš vieno klinikų galo į kitą nukeliauja žaibiškai.
Pasivaikščioti po įspūdinguosius tunelius portalo „Delfi“ žurnalistus pakvietė Kauno klinikų direktoriaus ekonomikai ir infrastruktūrai pavaduotojas Povilas Ruginis.
Rėmėsi Paryžiaus metro technologija
Pirmieji tuneliai po Kauno klinikomis (tuomet vadintomis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) klinikomis) atsirado vos tik pastačius ligoninės kompleksą, priešpat Antrąjį pasaulį karą. Tada po klinikomis iškasti apie 1 km ilgio ir 2,2–2,3 m pločio požeminiai tuneliai, apjungę tuomet buvusius šešis klinikų pastatus.
Tuneliuose buvo įrengti pusapskritimio formos praplatėjimai, kad galėtų prasilenkti priešingomis kryptimis vežami kroviniai, taip pat išvedžiotos inžinerinės sistemos. Greičiausiai tunelių kompleksui buvo priskiriama ne tik susisiekimo, bet ir „priešlėktuvinės bei priešcheminės apsaugos“ funkcija.
1937–1940 m. statytas klinikas suprojektavo Prancūzijos architektai Urbainas Cassanas, jo padėjėjas Elie Ouchanoffas, o Patologinio anatomikumo pastatą perprojektavo lietuvis architektas Feliksas Bielinskis.
Tuneliai statyti, remiantis ta pačia technologija, kaip ir tiesiant metro po Senos upe Paryžiuje.
Iš pradžių VDU klinikų plotas siekė 29 tūkst. kv. m. Ilgainiui jis didėjo, o su juo, prijungiant vis naujus pastatus, buvo iškasami ir vis nauji tuneliai. Dabar tuneliai, kaip sakė P. Ruginis, jau siekia per 4,5 kilometro. Ilgiausias tunelis siekia pusę kilometro.
„Statant kiekvieną naują korpusą mes vis prijungiame tunelį, kad nereikėtų vaikščioti per lauką. Ta mūsų tunelių sistema yra pakankamai sudėtinga. Kur dar yra tunelis, o kur – jau pastatas sunku suprasti“, – šyptelėjo P. Ruginis.
Įspūdingiausias įrenginys – pneumopašto sistema
Kauno klinikų tuneliuose išvedžioti ir specialūs vamzdžiai – pneumopašto sistema. Ši sistemą įdiegta 2019 metais. Jos ilgis – net 8,5 kilometro.
„Įdiegus pneumopaštą, klinikose išnyko tokia profesija, kaip kurjeriai. Prieš tai visus mėginius, dokumentus nešiodavo žmonės. Dabar viską darome tik pneumopaštu ir sutaupome labai daug laiko.
Pneumopašto poreikis atsirado iš noro, kad pacientas kuo trumpiau lauktų, kol atkeliaus tyrimo rezultatai. Anksčiau būdavo taip, kad iš skyriaus būdavo surenkami keli mėginiai ir nešami į laboratoriją. Dabar mes pneumopaštu galime siųsti ir po vieną mėginį į laboratoriją“, – aiškino P. Ruginis.
Tuneliais prieiname patalpą, panašią į serverinę, kurioje stiprus ūžesys. Būtent čia yra pneumopašto „širdis“, į kurią suvažiuoja visi siuntiniai, sudėti į specialias kapsules.
„Visos klinikos sujungtos tam tikromis zonomis ir per zonų sujungimo įrenginį keliauja kroviniai ten, kur reikia“, – parodė į įrenginį, valdomą išmaniaisiais prietaisais, pašnekovas, pridūręs, kad tokie įrenginiai gaminti specialiai Kauno klinikoms.
„Lietuvoje tokio dydžio pneumopašto sistemos nėra. Toks dalykas Lietuvoje įdiegtas pirmas Lietuvoje“, – didžiavosi P. Ruginis.
Viena pneumopašto zona yra didesnio nei kitos skersmens – ja galima siųsti didesnes siuntas, pvz., vaistus iš klinikų vaistinės.
Kauno klinikų pneumopašto sistema jungia net 91 Kauno klinikų skyrių, o dokumentus ir mėginius išsiųsti galima iš 107 stotelių, iš kurių nukreipiami mėginiai. Laboratorinės medicinos klinikoje įrengtos 5 stotys, kurias kraujo ir audinių mėginiai pasiekia beveik 6 metrų per sekundę greičiu.
Iki tolimiausio taško siuntinys pneumopaštu nukeliauja daugiausia per 7 minutes. Siuntinio atkeliavimo greitis priklauso ne tik nuo atstumo, bet ir nuo to, kaip sistema apkrauta. Pvz., ryte siuntimas užtrunka ilgiau, nes susikaupia daugiau mėginių.
Taigi, pneumopaštas laiko susitaupo ne tik todėl, kad nebereikia laukti, kol susikaups pakankamai mėginių kurjeriui surinkti, bet ir todėl, kad mėginiai ar reikalingi dokumentai tarp skyrių suskraido tiesiog žaibiškai – joks pasiuntinys taip greitai jų nepristatytų.
Kauno klinikų miestelyje artimiausiu metu nusimato ir daugiau statybų, tad ir tuneliai ilgės. Jau dabar baigiamas statyti pastatas, skirtas ypatingam įrenginiui Lietuvoje – ciklotronui, apie kurį galite paskaityti čia. Taip pat kils didžiulis Infekcinių ligų, jau statomas Vaikų ligų reabilitacijos korpusas, Žmogaus biologinių išteklių centras.