Kaip sako pernai mamos Onutės netekusi ir donorystei „Taip“ ištarusi Vaida Burjak, „ilgainiui ilgesys tik stiprėja, tačiau ramina mintis, kad kažkur dar yra mamos dalelytė ir kažkam teikia gyvenimo džiaugsmą“.
Sportiškos, energingos, bendrauti mėgstančios ir daug planų dar turinčios Onutės netektis jos artimiesiems buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. 74-erių metų senjorė jokiomis didelėmis sveikatos bėdomis nesiskundė. Trejus paskutinius metus gyvenusi Ispanijoje, į Lietuvą ji grįžo praėjusių metų kovą, o mirė – birželį. Taip ir nesulaukusi rugpjūčio, kai tradiciškai visa šeima susirinkdavo kartu.
„Nekilo net minties, kad mamai gali kažkas atsitikti! Viskas įvyko taip staiga, kad iki šiol negalime su tuo susitaikyti“, – neslėpė Anglijoje gyvenanti donorės dukra Vaida.
Anot jos, tą lemtingą šeštadienį mama su draugėmis ir broliene Gražina klausėsi gatvės koncerto Kaune. Dar pakalbėjo – koks tas jaunimas, nejuda visai, nešoka, nemoka linksmintis… Kai vakarop susiruošė namo, brolienė užsuko pas ją.
„Pakilo abi liftu į devintą aukštą, mama įpylė vandens ir, kaip vėliau pasakojo Gražina, paprašė parodyti, ką ši nufilmavo, nes norėjo atsiųsti man. Priėjo arčiau ir iš pradžių brolienei net pasirodė, kad mama ją nori tik apsikabinti... Kai suprato, kas nutiko, iš karto išbėgo į laiptinę, atėjo kaimynai, iškvietė greitąją pagalbą“, – prisiminė skaudžias akimirkas moteris.
Iš pradžių medikai jos mamą bandė gaivinti namuose, paskui išvežė į klinikas. Deja, nepadėjo ir operacija.
„Jau per pirmą pokalbį telefonu medikai pasakė – insultas buvo toks stiprus, kad jei mama ir išgyventų, tik vegetuotų, kad jos padėtis – labai bloga. Po konsiliumo konstatavo, kad smegenys yra visiškai mirusios ir prabilo apie donorystę, – pasakojo Vaida. – Bet žinote, iš pradžių tau reikia priimti tą informaciją, kad tavo žmogaus nebėra. Sielvarto apimtam žmogui sunku suprasti vien jau tai, kas yra ta smegenų mirtis. Kai tavęs klausia, ar galima imti kitus organus, pradedi galvoti – jei tie kiti organai dar veikia, vadinasi žmogus dar gali gyventi. O laukti nėra kada, reikia viską labai greitai spręsti – nėra taip, kad tau duotų laiko gedėti, o tada dovanotum organus.“
Apsispręsti padėjo anksčiau įvykęs pokalbis
Apsispręsti Vaidai ir Ispanijoje gyvenančiam jos broliui Valdui padėjo ne tik mamos draugės dukra medikė, dirbusi tose pačiose klinikose, bet ir ne toks senas pokalbis su ja pačia: „Buvo 2020-ųjų rugpjūtis, vaikščiojome Ispanijoje prie jūros. Net nepamenu, nuo ko viskas prasidėjo, nors pati jau anksčiau daug kartų jai buvau sakiusi, kad jei man kas nutiks, noriu tapti donore. Tada mama prasitarė, kad ji irgi mielai būtų donore, tik nežino, ar jos organai dar kam nors tiktų. O jei tiktų – „viską gali imti“.
Palengvėjo po kelių mėnesių
Sakoma, kad priėmus teisingą sprendimą, ilgainiui pajunti palengvėjimą. Tuo įsitikino ir Vaida: „Kai praėjus keliems mėnesiams iš Nacionalinio transplantacijos biuro gavau laišką, kad dviem žmonėms – vyrui ir moteriai – mano mamos organai prigijo, ašarų buvo tiek, kad tiesiog kelio per jas nemačiau. Bet viduje buvo labai gera. Paskui ir su Valdu kalbėjome, kad viskas gavosi pagal mamą – padėjo visiems ne tik būdama gyva, bet ir po savo mirties. Kaip sako mano brolis, ji tiesiog negalėjo išeiti į niekur. Smagu žinoti, kad dar kažkur dalelytė mamos yra. Kažkam teikia gyvenimo džiaugsmą. Nes jai pačiai padėti jau niekuo nebuvo galima“
Ar ponios Onutės vaikai pagalvoja apie tuos, kuriems jų mamos mirtis suteikė dar vieną šansą gyventi?
„Tikrai pagalvojame, – neslepia Vaida. – Iš pradžių brolis net sakė, kaip įdomu būtų su jais susitikti, pabendrauti. Bet aš manau, kad gal ir nereikia lįsti. Kai neprisiriši, mažiau skauda, jei kažkas nutinka ne taip. Kol nežinai, kaip jiems sekasi, tiki, kad viskas gerai. Bet jei jie gyvi ir tikrai viskas gerai, drąsiai galėčiau jiems pasakyti, kad mano mama buvo labai geras žmogus. Su visais – turėjo daug draugių, bendravo ir su jaunais, ir su vyresniais žmonėm, tikrai neturėjo nė vieno priešo“.
Geri darbai niekur nedingsta
Vaida neslepia, kad po mamos mirties ir sprendimo atiduoti transplantacijai jos organus, šeimoje nutiko ir daug susimąstyti verčiančių istorijų. Tarsi dar kartą patvirtinančių, kad geri darbai niekur nedingsta, o kažkam kitam atiduota gera energija grįžta su kaupu atgal.
„Net nežinau, kuo tai paaiškinti, bet tą dieną, kai skridau po mamos laidotuvių atgal į Angliją, priblokšta, pasimetusi, nutiko keista istorija. Prasidėjus laipinimui į lėktuvą, stovėjau jau pajudėjusioje eilėje, kai atėjo moteris – mano mamos metų, visa švytinti. Priėjo prie manęs ir paklausė – ar nebus per didelis jos rankinis bagažas, paprašė parodyti, kokio dydžio maniškis. Tada ir apsižiūrėjau, kad nieko su savimi nebeturiu – viską palikau viršuje, tualete. Su pinigais, dokumentais... Ten nubėgusi, viską radau, kur palikau. Tarsi kas būtų atsiuntęs pagalbą, ženklą…
Ir dar ne viskas. Kai paskutinį kartą visi susirinkome Ispanijoje, su vyru ir brolio sūnumi Marku apsistojome bute, kurį buvome nupirkę mamai. Devyniolikmetis buvo labai artimas su močiute, kartu su ja gyveno Ispanijoje. Kalbėjomės apie mamą, kol Markas pradėjo sakyti – jei močiutė būtų čia… Tuo metu sieninio laikrodžio rodyklė ėmė ir tiesiog nukrito... Maža to, tas pats sūnėnas pasakojo, kad niekada su elektriniu paspirtuku kirsdamas vieną ramią gatvę net nesidairydavo, nes ten nebūdavo jokio eismo. Kol vieną kartą sustojo, tarsi kažkieno palieptas, vien tam, kad pasukęs galvą pamatytų pro jį milžinišku greičiu pralekiantį automobilį. Jei kažkas man tokius dalykus pasakotų, tikrai nepatikėčiau, bet su mumis realiai tokie dalykai vyksta kone kasdien“.
Tiesa, sprendimą po mirties atiduoti mamos organus, suprato ne visi artimieji. Tik žinodami, koks stiprus ryšys sieja mirusią mamą su dukra, garsiai niekas neprieštaravo. Anot Vaidos, Anglijoje į donorystę žiūrima palankiau negu Lietuvoje: „Jei pas mus jaunimas donorystę visai normaliai priima, kai kalbi su vyresnio amžiaus žmonėmis, visko būna. Juk daug kam buvo šokas vien dėl to, kad mamą kremavome. Nors aš tik mamos valią įvykdžiau“.
Ji mano, kad apie donorystę vyresniems žmonėms Lietuvoje galėtų daugiau kalbėti ir kunigai: „Nereikia nieko piršti per prievartą – užtektų pasakyti, koks tai kilnus dalykas, kad siela yra siela, o kūnas yra kūnas. Tada jie ne tik palankiau vertintų donorystę, bet ir patys norėtų po mirties tapti donorais“.