Neseniai keliautojams skirtas interneto portalas „Travel Awaits“ paskelbė sąrašą šalių, kuriose saugu gerti vandenį iš čiaupo, ir tų, kuriose verčiau to nedaryti.
Ne vieno žmogaus nuostabai, Lietuva drauge su kaimynine Latvija atsidūrė tarp šalių, kuriose gerti vandens iš čiaupo neva nerekomenduojama.
Portale nurodoma, kad taip nurodė JAV ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC). Esą CDC rašo, kad dėl nešvaraus vandens keliautojams gresia viduriavimas ir kitos ligos. Taigi šalyse, kuriose vandenį iš čiaupo gerti nesaugu, keliautojams rekomenduojama vartoti tik buteliukuose parduodamą ar dezinfekuotą vandenį.
Tokia informacija glumina. Juk vos prieš pusmetį Vilniaus savivaldybė paskelbė apie vandentvarkos įmonės „Vilniaus vandenys“ pradėtą nacionalinę iniciatyvą „Vanduo – gyvenimas. Dalinkis“, kuria įvairių verslo sektorių atstovus norima skatinti savo klientus vaišinti išimtinai vandentiekio vandeniu.
Tad kaip yra iš tiesų? Ar Lietuvoje gerti vandenį iš čiaupo saugu? Į tai portalui „Delfi“ atsakė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Cheminių tyrimų skyriaus Vandens ir maisto tyrimų poskyrio vedėja Giedrė Jankovskienė.
Specialistė patikino, kad geriamojo vandens kokybė mūsų šalyje yra pakankamai gera, nes vartojame požeminį vandenį. Be to, vandens tiekėjai privalo tiekiamą vandenį tikrinti.
Prastesnė yra šulinių vandens kokybė, nes iš paviršiaus patenka daugiau teršalų, ypač tokių kaip nitratai, nitritas, amonis (ypač jei vykdoma ūkinė veikla, sodinami ir tręšiami augalai), organinės rūgštys (ypatingai, jei šulinys netoli yra pelkėtos ar tvenkinių vietos).
„Iš čiaupo vandenį gerti yra saugu, jeigu yra tinkami vamzdynai ir palaikoma švara (čiaupuose nesiveisia bakterijos, mikroorganizmai). Informaciją apie tiekiamo vandens kokybę galima gauti iš savo tiekėjų, jų internetinėse svetainėse. Pasitikrinti dėl vandens saugumo visada patartina“, – rekomendavo G. Jankovskienė.
Anot NVSPL atstovės, tiekiamas geriamas vanduo turi būti kontroliuojamas pagal Lietuvos higienos normoje HN24:2017 nurodytą periodiškumą. Vieni parametrai kontroliuojami dažniau, kiti kartą per metus ir t. t. Tiekėjai turi kontrolės planus, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kontroliuoja pateikiamus tiekėjų duomenis.
Ne tik teršalų, bet ir mineralinių medžiagų geriamajame vandenyje neturi būti daugiau, nei nurodyta Lietuvos higienos normoje HN24:2017, tačiau, kaip pastebi pašnekovė, geriamasis vanduo nėra mineralinis vanduo, todėl dalis mineralų turi leidžiamas ribines vertes.
Normuojami tokie mineralai, kaip, pvz.: chloridas, sulfatas, natris, manganas, geležis, selenas, varis, fluoridas, o nenormuojami yra pvz.: cinkas, kalcis, magnis.
„Kalcio ir magnio druskos sudaro taip vadinamą „vandens kietumą“, kuris kaip ir nekenkia žmogaus sveikatai, tačiau buityje sudaro apnašas“, – nuramino G. Jankovskienė.
Kalbama, kad Lietuvoje vandenyje iš čiaupo gausu fluorido. Į tai esą reikia atsižvelgti ir renkantis dantų pastą, pirmenybę teikiant neturinčiai fluoro. Ar tai tiesa?
„Didesni fluorido kiekiai labiau randami vakarinėje Lietuvos dalyje, Klaipėdos rajone. Vidurio Lietuvos gręžiniuose tikrai nėra gausu fluoridų.
Kokią dantų pastą rinktis, lemia matyt daugiau veiksnių ir taisyklės tame nėra. Aš pati renkuosi dantų pastą su fluoru“, – prisipažino specialistė.
Taigi, ar reikia vandenį prieš jį geriant virinti arba filtruoti? G. Jankovskienė pabrėžė, kad virinant vandenį cheminė vandens sudėtis stipriai nekinta, gal tik išsėda kalcio ir magnio druskos, vanduo tampa minkštesnis.
„Dėl cheminių rodiklių virinti vandens nebūtina, nebent dėl mikrobiologinės taršos. Jeigu vandens tiekėjai tiekia tinkamą vandenį, jo nefiltruočiau. Taip galima statyti minkštinimo filtriukus (druskas) prieš įvadus į buitinius prietaisus, bet ne geriamajam vandeniui.
Jeigu vartojamas ne centralizuotai tiekiamas vanduo, o „savas“, tada reikia atlikti laboratorinius tyrimus ir pagal juos spręsti dėl filtrų poreikio. Reikia nepamiršti, kad filtrai yra specializuoti ir turi savo paskirtį“, – priminė pašnekovė.
Paklausta, kada vandenį iš čiaupo gerti gali būti nesaugu, G. Jankovskienė atsakė, kad tai priklauso nuo to, kur tas čiaupas stovi ir kas vandenį į tą čiaupą tiekia.
„Reikia pasidomėti savo vandens tiekėjais, taip pat pačių vamzdynų būkle ir švara“, – rekomendavo specialistė.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, Lietuvoje viešai tiekiamas (iš čiaupo) geriamasis vanduo atitinka Europos Sąjungos geriamojo vandens direktyvoje nustatytus reikalavimus. Tarnyba pateikė oficialią ir visiems prieinamą informaciją apie tai: https://ec.europa.eu/environment/water/water-drink/pdf/reports/LT.pdf; https://www.eea.europa.eu/publications/public-health-and-environmental-protection.
„Geriamojo vandens kokybė yra reguliariai kontroliuojama, atliekami laboratoriniai tyrimai. Geriamojo vandens tiekėjai, maisto tvarkymo įmonės, visuomeninių pastatų savininkai yra įpareigoti vykdyti geriamojo vandens programinę priežiūrą. 2020 metais geriamojo vandens tiekėjai atliko daugiau kaip 180 tūkstančių geriamojo vandens tyrimų; 97,7 % atvejų jie atitiko nustatytus reikalavimus. Tik maža dalis tyrimų neatitiko reikalavimų, daugiausiai dėl padidinto geležies, amonio, mangano kiekio ir drumstumo. Pastarieji rodikliai yra sietini su vandens kokybe, bet nesietini su neigiamu poveikiu žmonių sveikatai. Jie tik atspindi požeminio vandens savybes, geriamojo vandens ruošimo ir tiekimo technologiją.
Tačiau norime atkreipti dėmesį, kad pakankamai didelė dalis gyventojų (18 %) geriamuoju vandeniu apsirūpina individualiai, iš privačių gręžinių ar šachtinių šulinių. Tyrimai rodo, kad šachtinių šulinių vanduo ne visada yra saugus dėl mikrobinės ar cheminės (nitritai, nitratai) taršos (pvz., 2020 m. 26 % geriamojo vandens mėginių iš šachtinių šulinių neatitiko nustatytų reikalavimų). Gyventojai turėtų reguliariai tikrinti šulinių vandenį, o pačius šulinius tinkamai įrengti ir prižiūrėti.
Taip pat svarbu paminėti tai, kad geriamojo vandens iš čiaupo kokybę lemia įvairūs veiksniai: požeminio vandens kokybė, vandens paruošimas (tiekėjo ir vartotojo), vandens tinklų (tiekėjo ir vartotojo) būklė, sunaudojamo vandens kiekis. Geriamasis vanduo turi būti skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio bei kvapo. Pastebėjus, kad geriamasis vanduo drumstas, turi spalvą, specifinį kvapą ar skonį, reikėtų kreiptis į geriamojo vandens tiekėją. Jei vandens tiekėjas neišsprendžia problemos, tada reikia kreiptis į VMVT telefonu 1879“, – rašoma portalui „Delfi“ atsiųstame VMVT atsakyme.