Šiandien Jovita šypsosi, o prieš savaitę manė, kad mirs: jaučiau, kad tai – daugiau nei virusas

Rugpjūčio paskutinę savaitę pasijutusi prastai profesionali namų organizatorė Jovita Mikštė tik šiomis dienomis pilnai atsistojo ant kojų. Užkimimą, nuo kurio ir prasidėjo klastinga liga, moteris iš pradžių ignoravo, to po slopino arbatomis ir priešuždegiminiais vaistais, kol galiausiai užsiregistravo pas šeimos gydytoją. Kraujo tyrimai buvo geri, plaučiai – be karkalų. Tačiau moteris jautėsi lyg lapas, o jos intuicija kuždėjo: tai – kažkas daugiau nei virusas.

J. Mikštė tiksliai prisimena dieną, kai atsikėlė lyg nesame kailyje. Tai – rugpjūčio 23-oji. Tądien Jovita turėjo vykti į draugės gimtadienio šventę, tačiau nubudo be balso. Išgėrus arbatos užkimimas dingo, o šventėje netgi pavyko iš širdies padainuoti. Tačiau kitą dieną J. Mikštei jau teko griebtis ir vaistų – sekmadienį gydėsi tabletėmis nuo uždegimo ir šiltomis arbatomis – aviečių, ramunėlių.

Nei slogos, nei temperatūros nebuvo. Tik vėl grįžo užkimimas, lengvas kutenimas gerklėje kartkartėmis išprovokuodavo kosulį: „Tokį tuščią, kai nieko neatkosėji.“

Pirmadienį J. Mikštė vėl jautėsi geriau, kovido testas buvo neigiamas, todėl, kaip suplanavusi, vyko pas klientus.

„Gal būčiau gulėjus ir išgulėjus, bet kur tu, žmogus, gulėsi – nesąmonė, juk turime dirbti kaip arkliai! Atariau iki ketvirtadienio, kol vakare pasimatavau temperatūrą – 37,7. Pradėjau dar labiau kosėti. Nusprendžiau: jei per savaitgalį nepasveikstu, pirmadienį vyksiu pas šeimos gydytoją“, – prisiminė J. Mikštė.