Jei peršalimo ligas ir gripą sukeliančių virusų nepadeda įveikti antibiotikai, šių medikamentų tenka griebtis susirgus skarlatina.
Skarlatina dažniausiai užsikrečiama sąlyčio metu su sergančio žmogaus seilėmis, nosies gleivėmis ar įkvėpus lašelių, kuriuos skleidžia infekuotas asmuo kosėdamas arba čiaudėdamas. Užsikrėsti galima geriant ar valgant iš sergančio asmens naudojamų indų ir pan. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra streptokokais infekuoti asmenys – ligos pasireiškimo požymių neturintys bakterijų nešiotojai ar sergantieji skarlatina, kurie aplinkiniams pavojingi apie 10 dienų.
Skiepų nuo skarlatinos nėra. Pagrindinės nespecifinės skarlatinos profilaktikos priemonės yra rankų higiena, kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo laikymasis.
Vaikai, susirgę skarlatina, neturėtų lankyti ugdymo įstaigos mažiausiai 24 val. po pradėto gydymo antibiotikais. Tos pačios rekomendacijos taikomos ir dirbantiems suaugusiesiems.
Iki XX a. susirgimai skarlatina, epidemijos, protrūkiai buvo plačiai paplitę pasaulyje. Mirštamumas nuo šios ligos buvo didesnis nei 30 proc. Tačiau dėl higienos sąlygų pagerėjimo ir antibiotikų vartojimo XX a. viduryje mirčių nuo skarlatinos žymiai sumažėjo.
ULAC specialistai parengė skarlatinos profilaktikos vaikų ugdymo įstaigose metodines rekomendacijas. Rekomendacijose pateikta susisteminta informacija apie skarlatinos sukėlėją, ligos paplitimą ir plitimo kelius, kliniką, profilaktikos ir kontrolės priemones.