Šįkart su juo kalbamės apie naujausią jo darbą – knygą „Kas bijo skiepų“ (it. „Chi ha paura dei vaccini“), kurioje moksliniu požiūriu nagrinėjama priešiškumo skiepams problema.
Skiepai priskiriami prie svarbiausių žmonijos mokslo atradimų, tačiau dezinformacijos kampanijų, nepagrįstų baimių paveikta ir savais tikslais išnaudojama viešoji nuomonė į juos vis dar žvelgia įtariai. Vis dėlto tokiems neracionaliems įsitikinimams galima rasti evoliucinį paaiškinimą, be kurio sudėtinga įveikti vis didėjantį visuomenės priešiškumą.
Knygoje kalbama apie skiepų saugumą ir svarbą, ji skirta auginantiems vaikus ir visiems norintiesiems suvokti skiepų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje lengvai pasiekiamos žinios suteikia daug galimybių, tačiau kartu yra ir didelė atsakomybė. Knygos skyriuose apžvelgiama skiepų istorija, o baigiama aptariant naujausias kognityvines teorijas, reikalingas norint suprasti priešiškumą skiepams.
Sepcialiu interviu sutikęs pasidalinti A. Grignolio pasakojo, kad būtent jo amžiaus karta yra pirmoji, ėmusi priešintis skiepų judėjimui.
„Aš buvau įkalintas viduryje. Viena vertus, kaip medicinos istorikui, man buvo aiški skiepų svarba, tačiau, kita vertus, turiu daug draugų, kurie buvo nusiteikę labai priešiškai. Tai turtingi, išsilavinę žmonės ir dėl to man buvo labai keista – kaip gali būti toks nutolimas nuo faktų? Nusprendžiau kažką daryti“, - knygos rašymo motyvus aiškino italas. Artimiesiems papasakojęs apie savo planus jis iškart sulaukė klausimo – iš kurios pusės rašysi – prieš ar už?
Istoriko teigimu, požiūris į skiepus atspindi platesnę pasaulinę problemą, kurios naujausi pavyzdžiai – D. Trumpo prezidentinė sėkmė, Brexit.
„Visus šiuos įvykius jungia nuo faktų atitolusi visuomenė, polinkis į populizmą“, - sakė jis.
Nobelio verti svarstymai
Autorius pasakojo, kad kai kalbame apie ligą ar fizinį skausmą, vaistų rizikos ir naudos pasirinkimą iš esmės lemia racionalūs ir pragmatiniai veiksniai. Skiepai – kitas atvejis. Skiepijami tik sveiki vaikai. Tėvams tikrai ne visada lengva susitaikyti faktu, kad į jų vaiko kraujotaką prevenciniais tikslais bus sąmojingai įleistas patogenas ar jo produktas, nors ir nepadarys jokios žalos, o atneš tik naudos.
A. Grignolio aiškino, kad pati prevencijos sąvoka kelia nemenką sumaištį ir kuria antrinę problemą, kaip teisingai suprasti imunizacijos naudą. Laimei, infekcinės ligos jau praktiškai išnaikintos, tačiau jas sukeliantys mikrobai – ne. Nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio mūsų gatvėse nebeišvysime pusiau paralyžiuotų poliomielito aukų, tuberkuliozės iškankintų kūnų ir raupų subjaurotų veidų, o tai ne tik didelė laimė, bet ir savotiška netektis: netekome ir itin veiksmingos visuomenės perspėjimo sistemos.
Egzistuoja ir trečias, gana sudėtingas mąstymo modelis, kuriuo remiasi prieš skiepus pasisakantys tėvai: jie kliaujasi idėja, kad skiepų galima išvengti remiantis faktu, kad ligos neplis, nes kiti vaikai buvo paskiepyti ir jau turi imunitetą. Šiuo atveju toks mąstymas ne tik klaidingas, bet ir kelia rimtų moralinių klausimų, nes ignoruoja esminį biologinį faktą: skiepai veiksmingi kaip kolektyvinė intervencija kovoje su ligomis, o ne individualus fenomenas. Gebėjimas deramai įvertinti rizikos ir naudos pusiausvyrą kalbant ne tik apie skiepus, bet ir apie visą mediciną iš esmės. Toks gebėjimas ypatingai svarbus ir finansų pasaulyje, priimant ir politinius sprendimus bei kitose visuomenei reikšmingose srityse.
„Štai kas paradoksalu: tai, kad žmonės turi daug reikalingos informacijos, dar nereiškia, kad jie priima teisingus sprendimus, ypač tais atvejais, kai jie susiję su viena ar kita rizika (Gigerenzer, 2015). Tokio elgsenos modelio priežastys tapo akivaizdžios gana neseniai, būtent jos paaiškina, kaip ankstesniame biologijos kontekste kito žmogaus protas. Šiandien šis kontekstas jau nebetinkamas nei ilgalaikėms prognozėms vertinti, nei rizikoms, nei klaidoms analizuoti“, - kalba autorius.
„Ribotas pasirinkimo racionalumas“ – tema, leidusi Izraelio psichologui Danieliui Kahnemannuo 2002 metais laimėti Nobelio taikos premiją, yra aktuali visiems žmonėms. Jeigu paklaustume, kurie visuomenės sektoriai patiria didžiausią informacijos perkrovą ir rizikuoja klaidingai interpretuoti medicinos pasiekimų svarbą, tai neabejotinai turtingesni ir labiau išsilavinę žmonės.
Štai kodėl socialinės ir galiausiai evoliucinės priežastys, kalbant apie nenorą skiepytis, taip pat privalo būti analizuojamos.
„Girdėjau, homeopatas taip kalbėjo“
Skiepų skeptikus italas suskirstė į keletą grupių.
Pirmoji – radikalai.
„Psichologai teigia, kad šie žmonės vienijami idėjos gali padaryti bet ką. Jie yra kognityviškai užsidarę ir tokia jų smegenų būsena jiems neleidžia priimti kitokios nuomonės. Skaičiuojama, kad mūsų populiacijoje tokie asmenys sudaro 5-6 proc.“, - aiškino A. Grignolio.
Autorių labiausiai stebina tai, kad kognityviniu lygmeniu šių žmonių smegenys gali priimti informaciją, suvokti jiems sakomus faktus, tačiau galiausiai paskutinėje fazėje jie atsisako patikėti skiepų nauda. Angliškai tai vadinama „backfire efect“ (daugiau apie šį kognityvinį subjektyvumo modelį skaitykite čia).
„Jei mėginsite konfrontuoti kažką, kuo žmogus labai giliai tiki, gausite priešingą efektą ir tik sustiprinsite jo pozicijas“, - sakė italas.
Kitas dešimtadalis – abejojantieji.
„Su jais šį tą galima padaryti, konfrontuojant jų įsitikinimus. Tiesa, labai svarbu, kaip vyks jūsų pokalbis su tokiais žmonėmis. Reikia vengti juos taisyti, aiškinti, kad jie klysta. Pavyzdžiui, ši grupė klaidingai įsitikinusi, kad skiepai sukelia autizmą. Tačiau neaiškinkite jiems, kad Andrew Wakefieldas melavo, kalbėkite kitu kampu – kuo rizikuoja jų vaikai, jei nebus paskiepyti“, - kalbėjo knygos autorius.
Apie 30 proc. sudaro žmonės, tėvai, kurie tik dalinai pritaria privalomam skiepų kalendoriui.
„Pavyzdžiui, tai būtų mama, kuri sutinka viskuo, kuo reikia, paskiepyti pirmą vaiką, porą vakcinų leisti antrajam, tačiau jos trečias vaikas jau neskiepytas. Šią grupę sunku identifikuoti, nes jie pusiau abejojantys. Kai paklausti, ar tokie tėvai skiepija savo vaikus, jie atsako - „taip“. Tačiau jei paklausi, ar jie pritaria skiepams, jų atsakymas būna neigiamas. Paprašyti įvardinti priežastis, jie ima mykti – taip sakė pažįstamas homeopatas ar panašiai“, - pasakojo pašnekovas.
Paskutinę grupę – likusius procentus sudaro skiepams pritariantys asmenys.
Garsusis melas dėl autizmo
Panika dėl skiepų prasidėjo dar 1998 m., kai Didžiosios Britanijos medicinos žurnalas „Lancet“ publikavo dr. Andrew Wakefieldo tyrimo duomenis, tvirtinančius, kad tarp tymų, kiaulytės ir raudonukės skiepo bei autizmo gali būti ryšys. Ši publikacija paskatino kai kuriuos tėvus visame pasaulyje neskiepyti vaikų MMR vakcina ir taip neapsaugoti jų nuo pavojingų ligų.
Praėjus dvylikai metų po viešai paskelbtų tyrimo rezultatų tame pačiame moksliniame žurnale „Lancet“ išspausdintas pranešimas, paneigiantis gydytojo teiginius. Medicinos visuomenę sukrėtęs bei tėvus klaidinusią nuomonę suformavęs gydytojas gastroenterologas Andrew Wakefieldas, atlikdamas tyrimą, pažeidė profesinę etiką. Jungtinės Karalystės Bendrosios medicinos tarybos 2010 m. gegužės 24 d. nutarimu jam buvo atimta gydytojo licencija, leidžianti verstis medicinos praktika.
Išsamiais tyrimais vėliau daug kartų buvo patvirtinta, kad padidėjęs vaikų, kuriems nustatyta autizmo diagnozė, skaičius yra nesusijęs su padidėjusiu MMR vakcinos vartojimu. Didžiausias tyrimas, kuriame buvo tiriamas MMR vakcinos ir autizmo ryšys, 2002 m. lapkritį buvo paskelbtas „New England Journal of Medicine“. Apytiksliai 537 tūkst. vaikų Danijoje, paskiepytų ir nepaskiepytų MMR vakcina, buvo tiriami maždaug 6 metus. Autizmo dažnumas tarp paskiepytųjų MMR vakcina ir nepaskiepytųjų buvo toks pat.
Todėl Andrea Grignolio knygoje - faktais paremta informacija, pilna išnašų ir citatų. Tai nėra nuomonių kratinys.
Svarbus lūžis
Rašytojas toliau tęsė, kad Italijoje dar iki 8 praėjusio šimtmečio dešimtmečio gydytojai buvo išlepinti. Žmonės jais tikėjo nekvestionuodami jų žinių.
„Dabar situacija keičiasi, reikia keisti bendravimą su pacientais, mokėti jiems pateikti informaciją. Pavyzdžiui, Italijoje yra toks regionas - Veneto, kur žmonės įstatymiškai atšaukė privalomąjį skiepijimą. Dabar gydytojas turi būti pasiruošęs paaiškinti, kodėl svarbu skiepyti savo vaikus“, - kalbėjo jis.
Nepadeda ir tai, kad internete gausu informacijos, tikrų faktų. Tiesą pasakius, toks didelis informacinis triukšmas tik kenkia.
„Žmogaus smegenys, apdorodamos didelius kiekius informacijos, pasirenka tikėti tuo, ko nori, o ne tuo, kas yra racionalu. Tiki tuo, kas tavo sąmonėje jau yra įsisenėję“, - sakė A. Grignolio.
Skiepų istorija prasidėjo 18 a. pradžioje. Nuo to momento buvo stebimas tolygus augimas. Tiesa, buvo keletas momentų, kai sumažėjus rizikos pojūčiui, žmonės „apsnūsdavo“, kildavo epidemijos, o tada žmonės savo kailiu įsitikindavo skiepų nauda.
„Manau, kad priešaky mūsų laukia prasti laikai. Dabar esame didelėje abejingumo ir netikėjimo skiepais kryžkelėje, o istorija rodo, kad po tokių momentų sekdavo natūralus gamtos žingsnis - epidemijos, ligų išpuoliai“, - niūriai dėstė pašnekovas.
Knygos autorius savo veikale mini 2050-uosius metus, kai, skaičiuojama, pasaulyje gyvens daugiau nei 9 mlrd. gyventojų.
Todėl būtent dabar, A. Grignolio teigimu, mokslui reikia rasti kelią į paprasto žmogaus širdį ir nugalėti populizmą.