Slaugytoja Norvegijoje dirbanti panevėžietė susirgus mamai Lietuvoje patyrė šoką: slaugos standartai vedė mane į pakrikimą

Norvegijoje jau 12 metų gyvenanti Jūratė Drazdauskienė šiomis dienomis atsisveikino su anapilin iškeliavusia mama. Susidūrimas su įvairiomis gydymo įstaigomis ir Lietuvoje egzistuojančia slaugos sistema 45 metų moterį šokiravo. „Pas mus“, – ši frazė Jūratės lūpose skambėjo ne kartą, turint minty Norvegiją, kur pati dirba slaugytoja. „Pas mus tai būtų neįmanoma“, – stebėjosi šalių kontrastais. Paradoksalu, bet niuansai, kurie Jūratę vedė prie pakrikimo, mūsų šalyje suvokiami kaip rūpestis – norvegiškas elgesio modelis su mirštančiuoju Lietuvoje būtų net skandalingas.

Panevėžyje užaugusi J. Drazdauskienė iš profesijos yra bendrosios praktikos slaugytoja su intensyvios terapijos kvalifikacija. Slaugos sistemoje Norvegijoje ji dirba beveik dešimtmetį. Dėl prastėjančios mamos sveikatos būklės moteris pasikeitė darbo grafiką į naktinį, kad rastųsi galimybė turėti laisvų dienų ir kiek įmanoma dažniau parskristi į Lietuvą.

Jūratės mama sirgo lėtine smegenų išemija. Tai – progresuojantis ilgalaikis galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas. Esant nepakankamam galvos smegenų aprūpinimui svarbiausiomis maisto medžiagomis ir deguonimi, pablogėja pacientų atmintis, atsiranda galvos svaigimas, skausmai, ūžimas, padidintas nervingumas, sutrinka miegas bei koordinacija, galimi nugriuvimai ar net trumpalaikiai sąmonės praradimai.

„Išgirdus diagnozę žinojau, ko tikėtis ir laukti – mamos būklė laikui bėgant neišvengiamai prastės. Taip ir nutiko: kasmet priepuoliai dažnėjo, po kiekvieno iš jų tapo vis sunkiau atsitiesti. Pirmaisiais kartais užtekdavo dviejų trijų dienų ligoninėje ir grįždavo namo į savo rutiną. Vėliau periodai be sąmonės, kalbos ar judesių dingimu užtrukdavo ilgiau“, – pasakojo J. Drazdauskienė.