Žmogaus smegenys – labai lankstus, plastiškas, nuolat atsinaujinantis, įvairių „programų“ išmokstantis organas, rašoma Mariaus Jovaišos knygoje „Aistra gyventi sveikai“. Iki automatizmo suformuoti įgūdžiai netgi gali pasislinkti į nugaros smegenis, tada atliekame veiksmus savaime, visiškai nemąstydami, nedalyvaujant galvos smegenims. Tą labai vaizdžiai demonstruoja tyrimai su žiurkėmis, kai be galvos smegenų žiurkė vis tiek sugeba bėgti (nes visa galūnių judėjimo programa yra nugaros smegenyse). Yra žinoma atvejų, kai žmogui buvo pažeistas ir netgi pašalintas vienas smegenų pusrutulis – tada likusios smegenys „persilituoja“ ir išmoksta atlikti daug reikalingų funkcijų.
Kaip ir kiti mūsų organai, smegenys pasiduoda lavinimui, netgi jo reikalauja. Kaip nyksta ir silpnėja krūvio negaunantis raumenynas, taip menksta ir smegenys, o į senatvę ima kamuoti degeneraciniai smegenų sutrikimai: demencija, Alzheimerio, Parkinsono ligos. Vadinasi, jei norime būti sveiki ir mėgautis aktyviu gyvenimu iki paskutinio atodūsio, turime rasti būdų, kaip lavinti savo smegenis.
Puikus būdas mokyti smegenis naujų programų yra žongliravimas kamuoliukais. Man ši veikla labai patinka dėl to, kad ja galima užsiimti kone bet kur. Tris keturis kamuoliukus visada galima turėti su savimi striukės kišenėje arba krepšyje. Kasdien iškyla situacijų, kaip norisi padaryti pertraukėlę arba tenka ko nors palaukti, tarkim, kol baigsis vaiko būrelis, eilėje poliklinikoje ar oro uoste. Visada galima rasti kokią nuošalesnę vietą, koridorių ir kelias minutes skirti šiam smagiam lavinimui.
Viskas prasideda nuo vieno kamuoliuko, kurį reikia išmokti gražiu puslankiu permesti iš vieno delno į kitą. Svarbu mokytis iš kairės permesti į dešinę ir atvirkščiai. Po kelių dienų, kai pajusite, kad judesys jau maždaug vienodai tikslus, pradėkite mokytis mėtyti du kamuoliukus: pirma tą patį judesį darote su viena ranka, o kai kamuoliukas pasiekia aukščiausią tašką, metate kitą. Ore jie susikryžiuoja.
Dar po kelių dienų galima pradėti mokytis mėtyti tris kamuoliukus. Vienoje rankoje laikomi du, kitoje – vienas. Pradedama nuo tos rankos, kurioje du kamuoliukai, tarkim, dešinės. Tokiu atveju metama dešinė, kairė, dešinė. Iš pradžių net nemėginkite gaudyti kamuoliukų, tiesiog juos tvarkingai ritmiškai vieną po kito išmeskite į orą, stengdamiesi, kad ore jie padarytų maždaug vienodos formos puslankius, ir leiskite jiems nukristi ant grindų.
Kai jausite judesį, kamuoliukus pradėkite gaudyti ir toliau ritmingai mesti aukštyn. Atrodo gana sudėtinga, bet iš tiesų tris kamuoliukus žongliruoti išmokstama per porą savaičių. Keturis ir penkis mėtyti jau tenka mokytis mėnesius ir netgi kelerius metus, nes judesiai turi būti vis greitesni ir tikslesni. Žongliravimas tuo ir nuostabus, kad jo galimybės beribės: galima siekti išmokti žongliruoti šešiais ir septyniais kamuoliukais, mokytis mėtyti žiedus (gerokai sudėtingiau nei kamuoliukais) arba kėglius (dar sunkiau, nes kėglis ore turi apsisukti 360º, ir jį reikia pagauti tik už koto, kai tuo metu kamuoliuką galima pagauti bet kaip, o žiedą – kyštelėjus delną į jo vidų).
Būna įvairiausių kamuoliukų rūšių, iš pradžių geriausia mokytis su minkštais (angl. bean bag), nes nukritę jie neatšoka ir toli nenurieda. Vėliau galima išbandyti kietus, didelius, yra net pasunkintų kamuoliukų, kuriuos mėtant papildomai padaroma ir nebloga mankšta!
Esama tyrimų, kurie rodo, kad žongliravimas labai teigiamai veikia smegenis, netgi didina pilkųjų smegenų masę, padeda išvengti degeneracinių ligų. Iš patirties galiu pasakyti, kad šis užsiėmimas dar stiprina ir psichologiškai, nes lavina kantrybę ir ištvermę – kamuoliukai dažnai išsprūsta, krinta, juos reikia pakelti, stotis ir vėl bandyti iš naujo. Bet kai pramoksti, būna labai smagu – galima surengti pasirodymą vaikams ar netgi gatvėje užsidirbti pinigų!
Pasyvesnis būdas nuolat lavinti smegenis – mokytis piešti, rašyti hieroglifus, pinti, megzti, rišti mazgus, spręsti kryžiažodžius, sudoku ir panašiai. Dabar, kai visi turi išmaniuosius telefonus, galima įsigyti įvairiausių tam skirtų programėlių.
Čia svarbu nuoseklumas, aiškiai susiformuotas koks nors tikslas. Tarkim, išmokti rišti alpinistų arba jūrininkų mazgus. Reikia tik kelių virvelių bei instrukcijos, ir prašom – puiki veikla bet kur, netgi kelias valandas skrendant lėktuvu. Aš esu išbandęs rišti mazgus ir rašyti kinų bei japonų hieroglifus – tai padeda perjungti mintis nuo kasdienių rūpesčių ir puikiai lavina. Kalbų mokymasis apskritai yra be galo naudingas ir prasmingas užsiėmimas, o mokytis niekada ne per vėlu. Žinoma, vyresnio žmogaus smegenys nebėra tokios plastiškos ir greitai prisitaikančios kaip vaiko, bet jos visą gyvenimą išlaiko sugebėjimą keistis.
Visi žino, kad po didelio fizinio krūvio kūnui reikia leisti pailsėti. Atokvėpis gali būti pasyvus, bet yra ir aktyvaus poilsio formų: įvairi fizioterapija, lengvas stimuliavimas, masažas, šaldymas ir panašiai. Taip pat ir su smegenimis – joms reikia suteikti poilsio, išleisti „trumpų atostogų“.
Kalbame apie meditavimą, nors šis žodis yra šiek tiek apaugęs antrinėmis prasmėmis, daug kam dvelkia mistika, ezoterika. Kai kurie specialistai jo net nebevartoja, keičia į „sąmoningumo lavinimą“ ir kitokius naujus terminus. Aš siūlau nebijoti ir žiūrėti į meditavimą kaip į pratimus smegenims. Turiu prisipažinti, kad nesu didelis šios srities specialistas ir tai laikau vienu didžiausių savo uždavinių artimiausiems metams. Esu daug skaitęs, bendravęs su meditavimo mokytojais ir guru, bandęs. Nukreipti mintis norima linkme, perjungti mąstymą yra nepaprastai sunku, dauguma pabandžiusiųjų greitai susierzina, nusivilia ir numoja ranka.
Galbūt taip yra todėl, kad žmonės iš meditavimo tikisi per daug. Pradėti reikia nuo paprasčiausio kvėpavimo. Susiradus patogią ramią vietą atsisėsti taip, kad nugara būtų tiesi ir būtų lengva giliai įkvėpti. Kad niekas neblaškytų, galima užsimerkti. Mąstome tik apie kvėpavimą: per nosį giliai įkvepiame, šiek tiek sulaikome, lėtai iškvepiame, kartojame. Viso to metu stengiamės negalvoti apie nieką kitą, išskyrus kvėpavimą – reikia stengtis jausti, kaip oras keliauja į plaučius, o paskui atgal. Jeigu šauna kokia nors mintis, reikia ją ramiai „išlydėti“ ir vėl grįžti prie kvėpavimo. Ir viskas, štai kaip paprasta! Reikia tik užsispirti ir kasdien tam skirti kelias minutes.
Žinoma, yra daugybė sudėtingesnių, gilesnių meditavimo rūšių, ištisų ritualų, bet pati pradžia tikrai paprasta. Esu radęs neblogų telefoninių programėlių, kurios padeda susikurti malonią aplinką, suteikia instrukcijų. Ypač man patiko viena, kuri ekrane piešia augantį skritulį, kai reikia įkvėpti ir besitraukiantį, kai reikia iškvėpti. Nieko daugiau nedarai, tik spoksai į tą hipnotizuojantį piešinėlį ir kvėpuoji!
Jei jums pavyks kelias minutes padaryti bent vieną iš minetų pratimų, turėtumėte pajusti, kad smegenys šiek tiek pailsėjo: po meditavimo pasikeitė minčių eiga, sumažėjo įtampa, streso lygis – toks ir buvo tikslas!