Kaip pasakoja profesorius, pedofilija yra psichikos ir elgesio sutrikimas, kuris gali pasireikšti ir kaip atskiras potraukių sutrikimas (parafilija), ir kaip dėl kitų priežasčių sąlygotas psichikos ir elgesio sindromas.
Pedofiliniam sutrikimui būdingos pasikartojančios, intensyvios seksualiai jaudinančios fantazijos, potraukiai ar elgesys, nukreiptas į iki brendimo ar jaunus paauglius, dažniausiai į paauglius iki 13 metų. Pedofilija diagnozuojama tik tada, kai tiriamieji yra vyresni nei 16 metų ir 5 metais vyresni už vaiką, kuris yra fantazijų ar elgesio objektas. Pedofiliją diagnozuoti gali tik licencijuoti gydytojai – psichiatrai.
„Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus sudaro didelę dalį nusikalstamų seksualinių veiksmų, apie kuriuos pranešama. Vyresnio amžiaus paaugliams, nuo 17 iki 18 metų, nuolatinis seksualinis domėjimasis 12 ar 13 metų paaugliu gali neatitikti klinikinių pedofilijos sutrikimo diagnostikos kriterijų. Tačiau teisiniai kriterijai gali skirtis nuo psichiatrinių kriterijų.
Pavyzdžiui, seksualinė veikla tarp 19 metų ir 16 metų gali būti tiesiog nusikaltimas, o ne pedofilinis sutrikimas, priklausomai nuo jurisdikcijos. Šios diagnostinės amžiaus gairės yra nustatytos remiantis Vakarų kultūromis, o ne daugeliu kitų kultūrų pasaulyje, kurios priima seksualinį aktyvumą, santuoką ir vaikų gimdymą daug jaunesniame amžiuje ir priima daug didesnius amžiaus skirtumus tarp sekso partnerių nei Vakarų kultūros“, – sakė prof. A. Germanavičius.
Dauguma pedofilų yra vyrai, tačiau net 10 kartų rečiau pasitaiko ir pedofilija sergančių moterų. Potraukis gali būti jauniems berniukams, mergaitėms arba abiem. Tačiau pedofilai dažniau teikia pirmenybę priešingos lyties vaikams.
Daugeliu atvejų suaugęs asmuo yra vaikui žinomas ir gali būti šeimos narys, patėvis arba autoritetą turintis asmuo (pvz., mokytojas, treneris, dvasininkas). Vaiko išrengimas, nuogo vaiko kūno žiūrėjimas ar lietimas yra labiau paplitęs pedofilija sergančiųjų elgesys, nei lytinė sueitis su nepilnamečiu. Dažniau aukomis tampa mergaitės, nei berniukai.
„Kartais pedofilai, kurių daugelis turi antisocialaus tipo ar narcisistinio tipo asmenybės sutrikimą, gali panaudoti jėgą ir grasinti fiziškai pakenkti vaikui ar jo augintiniams, jei bus atskleista prievarta. Dažniausiai jie taiko psichologinę prievartą ir spaudimą, gąsdindami vaiką, kad bus blogai, jei apie tai sužinos jo tėvai ar globėjai. Kartais grasina išplatinti informaciją ar įrašą socialiniuose tinkluose. Neretai asmuo, sergantis pedofilija, bando racionaliai aiškinti, kad neva vaikas elgėsi seksualiai provokuojančiai, žadino jausmus, lietė kūną, geidė kontakto ar pan.“, – sakė prof. A. Germanavičius.
Pedofilija – tai nėra paprastas smurtinis elgesys prieš vaikus. Pedofilijos eiga yra lėtinė, o šiuo sutrikimu sergantiems dažnai išsivysto narkotikų vartojimo sutrikimai arba priklausomybės ir depresiniai sutrikimai. Nuolatiniai ir gilūs šeimos santykių sutrikimai, asmeninė seksualinės prievartos istorija ir santuokiniai konfliktai yra tie pagrindiniai veiksniai, kurie turi įtakos pedofilijos sutrikimo susiformavimui. Kiti gretutiniai sutrikimai yra dėmesio trūkumo / hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), nerimo sutrikimai ir potrauminio streso sutrikimas.
Pedofilija gali atsirasti ir po smegenų pažeidimų. Profesoriaus teigimu, šis sutrikimas gali kilti po galvos traumos, kai pažeidžiamos kaktinės skiltys, atsakingos už seksualinio elgesio valdymą ir sustabdymą, impulsų kontrolę. Kartais į pedofiliją panašaus elgesio epizodai stebimi asmenims su protiniu atsilikimu. Retais atvejais tai pasitaiko sergant degeneracinėmis smegenų ligomis, demencijomis.
„Visais atvejais įtariant pedofiliją, reikalingas išsamus medicininis ištyrimas, galvos smegenų vaizduojamieji tyrimai, kraujo, hormonų koncentracijos, vidaus organų tyrimai, psichologinis tyrimas, gydytojų-psichiatrų konsultacijos. Deja, Lietuvoje tiriant asmenis pirmą kartą psichiatro konsultacijos metu galvos smegenų vaizduojamieji tyrimai dėl sveikatos sistemos netobulumų, retai siunčiami atlikti. Dėl to yra galimos diagnostinės klaidos“, – sakė profesorius.
Jei pacientas neigia seksualinį potraukį vaikams, bet aplinkybės rodo kitaip, tam tikros diagnostikos priemonės gali padėti patvirtinti tokį potraukį. Priemonės apima varpos pletizmografiją (vyrams), makšties fotopletizmografiją (moterims) ir standartizuotų erotinių medžiagų žiūrėjimo laiką; tačiau tokios medžiagos turėjimas net diagnostikos tikslais tam tikrose jurisdikcijose gali būti neteisėtas.
Vieninteliu pedofilijos ženklu gali būti ir vaikų pornografijos naudojimas. Visgi, nors už tai ir baudžiama, tačiau vien vaikų pornografijos naudojimas neatitinka pedofilinio sutrikimo kriterijų.
„Paciento identifikavimas ir atskleidimas, kaip potencialaus pedofilo, neretai gali sukelti sveikatos priežiūros specialistų etikos krizę dėl konfidencialumo pažeidimo. Tačiau sveikatos priežiūros specialistai privalo pirmiausia apsaugoti vaikus. Svarbu, kad tokiais atvejais gydytojas jaustųsi saugus, būtų galimybė pasitarti su kitu palaikančiu kolega (supervizijos, profesiniais, etikos klausimais). Lietuvoje tai dar yra problema, dėl kurios kai kurie pedofilijos atvejai gali būti neatskleidžiami“, – sakė pašnekovas.
Pedofiliją galima gydyti
Įdomu tai, kad pedofilija kaip sutrikimas yra gydomas. Pasaulinė biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (angl. WFSBP) darbo grupė, vadovaujama WFSBP prezidentės profesorės Florence Thibaut, 2009 m. parengė parafilijų biologinio (medicininio) gydymo rekomendacijas, skirtas gydytojams praktikams.
Į darbo grupę buvo suburti šios srities ekspertai iš viso pasaulio. Įdomu pažymėti, kad prof. F.Thibaut yra ne tik teoretikė, ji turi ir turtingą parafilijų gydymo patirtį, įskaitant gydymą hormonais. 2010 m. Lietuvoje šviesios atminties profesoriaus psichiatro Roberto Bunevičiaus iniciatyva parafilijų gydymo temai buvo surengtas tarptautinis seminaras, o minėtos rekomendacijos išverstos į lietuvių kalbą.
Pedofilija gydoma keliais aspektais, pasitelkiant psichoterapiją, gretutinių ligų gydymą ir gydymą vaistais, pvz., antiandrogenais, selektyviais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais.
„Ilgalaikė individuali ar grupinė psichoterapija paprastai yra būtina ir gali būti ypač naudinga, kai ji yra kompleksinio gydymo dalis, apimanti socialinių įgūdžių ugdymą, gretutinių fizinių ir psichikos sutrikimų gydymą bei gydymą vaistais. Pastaruoju metu virtualios realybės akiniai su įvairiomis aplinkomis gali patikimiau nustatyti gydymo veiksmingumą sergantiems pedofilija, ar padėti išmokti valdyti impulsus situacijose su regimais vaikais. Jos taikomos pasaulyje, tačiau Lietuvoje šios technologijos dar nėra naudojamos praktikoje“, – kalbėjo prof. A. Germanavičius.
Profesoriaus teigimu, pedofilijos gydymas yra ne toks veiksmingas, kai šį gydymą skiria teismas, kaip priverčiamąją medicinos priemonę, nors daugelis nuteistų seksualinių nusikaltėlių buvo gydomi, pavyzdžiui, grupine psichoterapija ir antiandrogenais.
„Kai kurie pedofilai, pasiryžę gydytis ir save kontroliuoti bei stebėti, gali susilaikyti nuo pedofilinės veiklos ir gali būti vėl integruoti į visuomenę. Šie rezultatai labiau tikėtini, kai nėra kitų lydinčių psichikos sutrikimų, ypač asmenybės sutrikimų“, – sakė pašnekovas.
Kalbant apie gydymą, Europoje naudojamas ciproterono acetatas, kuris blokuoja testosterono receptorius. Vyrų testosterono koncentraciją serume reikia stebėti ir palaikyti moterų normos ribose. Gydymas paprastai yra ilgalaikis, nes nukrypusios fantazijos dažniausiai kartojasi praėjus savaitėms ar mėnesiams po gydymo nutraukimo. Be to, reikia atlikti kepenų funkcijos tyrimus ir prireikus stebėti kraujospūdį, kaulų mineralų tankį ir bendrą kraujo tyrimą. Profesorius pabrėžia, kad vaistai yra veiksmingi tik, kai naudojami kaip kompleksinio gydymo programos dalis.
Daugelis pedofilija sergančiųjų gydomi uždarose teismo psichiatrijos ligoninėse.
„Man teko lankytis keliose tokiose įstaigose ES šalyse. Pavyzdžiui, Olandijoje, pedofilija sergantieji gydomi ilgai teismo psichiatrijos ligoninėse teismo sprendimu prievarta, taikant aukščiau minėto kompleksinio gydymo ir reabilitacijos programas, nuo 7 iki 15 metų. Kartu juos stengiamasi apsaugoti nuo kitų asmenų patyčių, smurto bei galimų atkryčių, jei aplinkoje atsiranda vaikų.
Grąžinimas atgal į visuomenę yra ilgas procesas, jie glaudžiai stebimi bendruomenės psichiatrijos komandų jų gyvenamoje vietoje dėl atkryčių. Įvykus atkryčiui skubiai vertinama nusikalstamo elgesio pasikartojimo rizika. Esant tokiai rizikai, teismas skubos tvarka priima sprendimą priverstinai grąžinti sergantį į specializuotą teismo psichiatrijos ligoninę. Jei įvyko pedofilija sergančio asmens nusikaltimo recidyvas – jis gali iki gyvenimo pabaigos būti gydomas uždaroje teismo psichiatrijos įstaigoje, jei išlieka pavojingas vaikams“, – sakė profesorius.
Lietuvoje yra tik viena tokia specializuota teismo psichiatrijos ligoninė – tai Rokiškio psichiatrijos ligoninė.
Kodėl žmonės tampa pedofilais?
Daugumą elgesio modelių nulemia vaikystėje gautos patirtys, tad įdomu, ar ir pedofilija yra vaikystėje patirtų traumų pasekmė. Pasak profesoriaus, santykiai šeimoje iš tiesų daro didžiulę įtaką šio sutrikimo susiformavimui.
„Nuolatiniai ir gilūs šeimos, kurioje jie augo, santykių sutrikimai, asmeninė seksualinės prievartos istorija ir santuokiniai konfliktai yra tie pagrindiniai veiksniai, kurie turi įtakos pedofilijos sutrikimo susiformavimui. Jei pedofilinis sutrikimas yra kito lydinčio sutrikimo sindromas – jį gali nulemti galvos smegenų struktūrų ar funkcijų pažeidimai, ypač kaktinių skilčių ar asmenybės sutrikimai, kai vaikai formuojasi nuolatinėje smurtinėje aplinkoje, kai netenkinami jų emociniai poreikiai, vaikas neturi saugaus prieraišumo ar sužalojama jų saugaus seksualinio elgesio raida“, – paaiškino profesorius.
Deja, tačiau kone neįmanoma pastebėti vaikystėje, kad ateityje žmogus turės problemų su pedofilija, galioja bendrinio pobūdžio psichikos sveikatos stiprinimo ir prevencijos rekomendacijos.
Dar liūdniau, kad pedofilai dažniausiai patys vaikystėje būna patyrę prievartą, jiems patiems buvo reikalinga pagalba, tačiau jie jos negavo.
Kaip atpažinti pedofilą visuomenėje?
Pasak pašnekovo, iš dalies galima atpažinti pedofilą.
„Platus vaikų pornografijos naudojimas yra patikimas seksualinio potraukio vaikams ženklas ir gali būti vienintelis sutrikimo požymis. Tačiau vien vaikų pornografijos naudojimas neatitinka pedofilinio sutrikimo kriterijų. Uždaros grupės, tokios kaip religinės organizacijos, sporto, menų ar kitokios internatinės mokyklos, kuriose vaikai praleidžia labai daug laiko be kontakto su tėvais, medicinos gydymo ir reabilitacijos įstaigos, socialinės pagalbos namai, ilgalaikės globos šeimynos, stovyklos ir kt. yra vietos, kuriose pedofilija sergantys asmenys gali lengviau susirasti savo nesveikos aistros objektų. Todėl čia svarbu reguliariai vertinti ten esančių vaikų elgesį, jų savijautą ir rimtai reaguoti į jų teikiamą informaciją. Tačiau neretai pedofilijos išorinių požymių pastebėti neįmanoma“, – kalbėjo prof. A. Germanavičius.
Kaip atpažinti pedofilijos aukas?
Profesorius išvardijo galimus vaiko elgesio pokyčius po to, kai vaikas grįžo iš stovyklos, sporto varžybų, ilgėliau buvęs atskirai nuo tėvų ar globėjų.
– izoliuojasi, nebekalba apie savo dieną, nebesako, ką darė, nebesidomi tuo, kuo anksčiau mėgavosi;
– pradeda bijoti, atsisako eiti vienas;
– dėmesys išblaškytas, arba tarsi nebegirdi, kas sakoma, suprastėja pažymiai mokykloje;
– atsisako apsikabinimų, fizinio artumo;
– nenori nusirengti suaugusiojo akivaizdoje, kai prausiasi, eina pasitikrinti ar lankosi baseine/paplūdimyje;
– nerimauja, nervinasi, dažnai verkia ar pyksta, regresuoja, pradeda elgtis ir kalbėti kaip kūdikis, čiulpia nykštį, šlapinasi į lovą;
– praranda apetitą, kankina nemiga, bijo užmigti dėl pasikartojančių košmarų;
– atsiranda neįprastas seksualinis susidomėjimas dalykais, kurių savo amžiuje neturėtų pažinti, mėgdžioja seksualinį elgesį, masturbuojasi arba mėgdžioja sekso garsus viešoje vietoje, atvirai piešia, skatina viliojantį elgesį ar elgiasi ne pagal amžių gundančiai;
– su aplinkiniais pradeda elgtis agresyviai.
Paraginti vaiką pasikalbėti ar, jei atsisako, pasiūlyti, kad pats paskambintų anoniminei konsultacijai į „Vaikų linija“. Šie vaikų elgesio pokyčiai, pasak profesoriaus, nėra specifiniai pedofilijos aukoms. Jie gali pasireikšti bet kokiais vaikų išnaudojimo ar prievartos atvejais. Fiziniai vaiko kūno sužalojimai taip pat gali liudyti, kad vaikas patyrė prievartą, bet nebūtinai tapo pedofilijos auka.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!