Vis dėlto po to pirmojo karto M. Falkowitzas nenustojo gerti šios arbatos. Jis išbandė kitokią jos rūšį po kelerių metų, kai lankėsi nedidelėje arbatinėje Niujorke.
„Ta arbata nebuvo panaši į jokią kitą iki tol mano gertą arbatą, – pasakoja jis. – Švelni, elegantiška, raminanti, kaip mamos apkabinimas. Dabar ją geriu šaltomis, snieguotomis dienomis. Ji man padeda atgauti energiją.“
Nors mes dažniausiai matome arbatmedžius (camellia sinensis) kaip tvarkingus dekoratyvinius krūmelius su mažais lapeliais, neprižiūrimi ir negenimi jie gali išaugti į medžius su dideliais lapais, o assamica porūšio medžiai, iš kurių ir gaminama puero arbata, užauga itin dideli. Nors mes paprastai manome, kad visų rūšių arbata fermentuojama, juodoji ir ulongo arbatos oksiduojasi, kai į jas patenka oro. Dauguma arbatų kitaip nei puero nėra fermentuojamos su bakterijomis ir mielėmis, rašoma npr.org.
Fermentuojant galima išgauti įvairiausius sudėtingus skonius – nuo mažai apdoroto, primenančio pelėsius (toks, kaip M. Falkowitzo ragautoji pirmą kartą) iki tokio malonaus gomuriui, kad gramas kai kurių puero rūšių kainuoja brangiau nei sidabras. Arbata iš pačių geriausių puero arbatžolių suteikia „kūnišką apreiškimą, kurio poveikis trunka ne vieną valandą“.
Pueras yra lėtas gėrimas, kurį reikia siurbčioti tarsi raudoną vyną, vertinti jį ir mėgautis. Ir panašiai kaip rafinuotas vynas būna pripažintų ir žinomų prekės ženklų ir pavadinimų, kurie simbolizuoja kokybę, taip ir puero arbatų būna žinomų ženklų.
„Menghai Tea Factory“, „Xiaguan“, „Changtai“, „Chen Yuan Hao“, „Yang Qing Hao“, – sako M. Falkowitzas. – Visi šie pavadinimai puero arbatos pasaulyje žinomi taip pat, kaip vyno pasaulyje žinomi „Dom Perignon“, „Moet“, „Veuve“.
Puero arbatų būna ir vintažinių.
„88 Qingbing“ – tai puero arbata iš Menghai gamyklos, pagaminta tarp 1988–1992 m. ir sausai subrandinta specialisto vardu Vesperas Chanas. „Ši puero arbata turi kone toteminį statusą, – sako M. Falkowitzas. – Visi yra apie ją girdėję, gali ją parodyti ir pasakyti, kad tai išskirtinė arbata.“
Tam, kad arbata būtų pripažinta autentiška puero arbata, jos lapai turi būti išauginti Junano provincijoje iš Camellia sinensis var. assamica augalo , išdžiovinti saulėje ir fermentuoti kelias savaites, mėnesius, metus ar net dešimtmečius. Puero arbata ko gero simbolizuoja idealizuojamą Šangrila miestą, kuris yra atokusis Junanis su savo kraštovaizdžio įvairove (nuo džiunglių iki sniegu dengtų kalnų) ir žmonių įvairove (čia gyvena daugiau nei pusė Kinijos etninių mažumų). Puero arbata pavadinta Junano miesto, kuris XVII a. pradžioje buvo prekiautojų centras, garbei. Tai viena iš kelių arbatų, kurias Kinijos vyriausybė paskelbė saugomos kilmės vietos produktu.
Puero arbata yra daugiau nei gėrimas – tai tam tikro kinų kultūros aspekto distiliacija, kaip teigia Junano universiteto dėstytojas ir knygos apie puero arbatą „Pu‘er Tea: Ancient Caravans and Urban Chic“ autorius Jinghongas Zhangas.
Kinai yra pirmoji tauta pasaulyje, sukultūrinusi Camellia sinensis augalus ir pradėjusi gaminti ir gerti arbatą bei ja prekiauti.
Arbatos patiekimas yra vaišingumo gestas, arbata įteikiama kaip sužieduotuvių dovana per derybas dėl santuokos, taip pat aukojama protėviams per religinius ritualus.
Kinų esė ir poezijoje arbata dažnai siejama su taupumu, geranoriškumu ir saikingumu. Jinghongas Zhangas pabrėžia, kad kai kurios vietinės tautos Junane garbina arbatmedžius i neleidžia jų kirsti.
„Gerdamas arbatą, – Jinghongui Zhangui pasakė 60-metis vyras, – kiekvienas žmogus tampa elegantiškas, grakščių manierų.“
Kaip byloja dažnai kartojama kinų patarlė, puero arbata laikoma elegantiškumo viršūne: „Puero arbata nėra tinkama, jei nebuvo ilgai brandinama natūraliu būdu... Panašiai ir žmogus nėra brandus ir išmintingas, kol nesukaupė užtektinai gyvenimo patirties.“
Puero kainos gali labai skirtis, priklausomai nuo to, kur lapeliai buvo užauginti. Miško arbata brangesnė už kalno šlaito terasose užaugintą arbatą. Kai kurių rūšių puero arbatos kilogramas gali kainuoti ir kelis dolerius, o keli prabangią arbatą auginantys kaimai, tokie kaip Lao Banžangas, puero žaliavą parduoda už apytikriai 725 dolerių (apytikriai 666 EUR) už kilogramą, kaip teigia knygos apie arbatą „Tea: A User's Guide“ autorius Tony Gebely. 2005 m. 500 gramų 64 metus brandinto „vintažo“ buvo parduota už daugiau nei milijoną Kinijos juanių (beveik 150 tūkst. dolerių – apytikriai 477 tūkst. EUR). „Kinijos plutokratai ją kolekcionuoja“, – juokiasi T. Gebely.
Nenuostabu, kad dėl tokios kainos, kuri yra didesnė net už sidabro, susidarė puero burbulas: nuo 1999 iki 2007 m. miške (Junane ji auginama Bulange ir Hanyje ir laikoma pačia skaniausia iš visų) užauginto puero arbatos (da shu cha) kaina išaugo dešimt kartų. Šis burbulas sprogo 2007 metais, kai buvo išaiškintas didelio masto puero falsifikavimo atvejis. Nuo to laiko kainos stabilizavosi.
Kita puero arbatos žavesio paslaptis yra jos pateikimas: jos lapai suspaudžiami į papločius, kurie vadinami bing ir suvyniojami į popierių, ant kurio atspausdintas arbatos pavadinimas. Arbatai bręstant, paplotys keičiasi, o norint jos užsiplikyti, papločio gabalėliai nulaužiami arba nupjaunami – dažniausiai mažu peiliuku. Šis būdas buvo sugalvotas prieš kelis šimtmečius, kai arbatą tekdavo labai toli gabenti garsiuoju Arbatos keliu, kuris driekėsi per kalnynus tarp Kinijos ir Tibeto ir tęsėsi iki pat šiaurės – Sibire ir pietų – Tailando.
Arbatos papločiai buvo pakuojami krūvelėmis po septynias ir įvyniojami į bambuką, tada pririšami prie arklio arba mulo šonų. Kinai atgabeno arbatą į Tibetą, o Tibetas mainais už ją atiduodavo žirgus. Gali būti, kad puero arbata atsirado laimingo atsitiktinumo dėka, kai Arbatos keliu gabenama arbata natūraliai pradėjo fermentuotis nuo karščio, lietaus ir saulės.
Tie dailiai suvynioti arbatos papločiai gali tapti fetišo objektais, kitaip nei sveriama arbata, sako M. Falkowitzas.
Arbatos užplikimą iš atskeltų papločio gabalėlių jis lygina su retu vynu, kuris atnešamas iš vyno rūsio ištaigingai vakarienei. Kai kurie subrandintos ir vertingos puero arbatos papločiai laikomi tobulais pavyzdžiais, arbatos žinovai netgi rengia piligrimines keliones į tas vietas, kur jie buvo užauginti.
Puero arbatą reikia užpilti verdančiu vandeniu ir labai trumpai (15 – 60 sekundžių) palaikyti, o po to ją tokiu būdu galima plikyti daug kartų – netgi kelias dešimtis kartų, kol ragautojas pajunta norimą skonį.
„Nuostabu pajusti, kaip keičiasi puero skonis jos papločiui bręstant“, – sako parduotuvės „Yunnan Sourcing: A Pu‘er Tea Shop“ savininkas Scottas Wilsonas. Jis gyvena Ostine, bet dažnai keliauja į Kiniją parsivežti arbatų.
„Puero arbata, kurią geriu šiandien, po metų bus visiškai kitokia, – sako jis. – Gyvenu ir kvėpuoju puero arbata jau 13 metų. Man tai tarsi prakeiksmas, ji persmelkia viską.“
Pasak S. Wilsono, nuo 2004 metų, kai jis pradėjo pardavinėti puero arbatą „eBay“ svetainėje, amerikiečių skonis išlavėjo. „Kinijoje egzistavo didžiulė didmenos rinka su tūkstančiais puero arbatos rūšių, bet tik keli arbatos prekeiviai Vakaruose internetu parduodavo vieną ar du arbatos papločius. Tais laikais vieną paplotį parduodavau už 10 ar 20 dolerių.“ Šiandien, pasak S. Wilsono, arbatos, kurią jis tuomet parduodavo už 10 dolerių (apytikriai 9,21 EUR) kainuotų 200 dolerių (apytikriai 184 EUR).
O Vakaruose dabar atsirado puero žinovų, kurie sugeba ne tik atskirti miške užaugintą arbatą (nuskintą nuo aukštų, senų arbatmedžių) nuo užaugintos kalnų terasose (nuskintą nuo arbatos krūmelių, susodintų eilėmis – toks auginimo būdas atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje), bet ir atspėti, kuriam klientui kuri arbata patiks labiau. S. Wilsonas sako: „Jei viename lauke užauginta arbata gavo daugiau saulės, o kitame – mažiau, jų skonis skirsis, ir žmonės šiandien tai žino.“ M. Falkowitzas sako, kad užsiplikę ne pačią brangiausią, bet brandžią puero arbatą, galite tikėtis „tamsaus, sodraus skonio su vaisių ir lapų natomis“. „Labai ilgai brandintos, senos arbatos skonis labiau primena džiovintus vaisius ir kinų medicinos preparatus, kartais ji dar turi žemės ir grybų prieskonį.“
Pasak M. Falkowitzo, įsimintiniausias skonis buvo arbatos, kurią jis ragavo visai neseniai. Jis papasakojo, kad vakarietis aistringas puero mėgėjas ir tiekėjas pakvietė jį apsilankyti „stebuklingoje kalnų giratėje“ Junano provincijoje. Šioje giraitėje, kurioje auginami retų rūšių puero arbatmedžiai, prieš tai buvo lankęsi tik trys amerikiečiai, sako M. Falkowitzas.
„Ta vieta turi pirmykščio žavesio, jautiesi tarsi pakliuvęs į rojų, – pasakoja jis. Jis paragavo išliaupsintosios „Lao Banzhang“ rūšies puero arbatos, kurią paprastai išperka turtingi kinai, todėl jos eksportuojama labai mažai. – Mano organizmas patyrė šoką, ji mane paveikė daug stipriau nei dauguma kitų arbatų. Staiga viskas man ėmė atrodyti kaip saulės šviesa, pajutau ekstazę, ėmiau stipriai prakaituoti.“
M. Falkowitzas pasakoja, kad savo bute Niujorke jis turi šios arbatos paplotį, bet kol kas jos neragauja, nes laukia, kad ji dar labiau subręstų. „Bėgant laikui ir vis užplikant tuos pačius lapelius daug kartų pueras pasakoja istorijas ir sukelia emocijas. Jūs ne šiaip geriate arbatą, jūs dalyvaujate tose istorijose.“