Šaltasis metų laikas – daugiau užsikrėtimų
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, per pirmuosius penkis šių metų mėnesius vėjaraupių infekcijų užfiksuota pusantro karto daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Pasak NVSC, vėjaraupių sergamumui būdingas bangavimas, t. y. kas 3–5 metus infekcijų skaičius išauga kelis kartus.
Prof. Arvydas Ambrozaitis pažymi, kad vėjaraupiais dažniausiai serga vaikai iki 4 metų (sergamumo pikas). Tiesa, šia liga neretai suserga ir vaikai nuo 5 iki 9 metų. Vėjaraupiais užsikrečiama oro lašeliniu būdu (dažniausiai per seiles), taigi asmenims, turėjusiems kontaktą su sergančiuoju, rizika užsikrėsti yra didelė – apie 80–90 proc.
„Infekcijos šaltinis – žmogus. Tipiška antroponozė (užsikrečiama nuo žmogaus). Sergantis žmogus yra pavojingas aplinkiniams penkias dienas iki bėrimo atsiradimo ir penkias dienos po bėrimo atsiradimo. Dažniausiai iki tol, kol visos pūslelės pasidengia šašais“, – pažymi prof. A.Ambrozaitis.
Dažniausiai ši ūmi infekcija, kaip pažymi prof. A.Laiškonis, plinta rudenį ir žiemą, t.y. šaltuoju metų laikotarpiu, nes žmonės daugiau laiko praleidžia uždarose patalpose. Dėl šios priežasties vaikų darželio personalas turėtų būti paskiepytas nuo vėjaraupių.
Karščiavimas ir bėrimas
„Vėjaraupiai dažniausiai sukelia karščiavimą. Dvi tris dienas iki išbėrimo žmogus pakarščiuoja, o paskui atsiranda paraudimas (ant veido, kūno, burnoje), paskui pūslytė, kuri prisipildo pūlingo skysčio. Maždaug per septynias dienas pūslelė nudžiūsta ir susiformuoja šašas“, – pasakoja prof. A.Laiškonis.
Vėjaraupiai – tai permaininga, simptomiškai charakteringa liga. Ant vėjaraupiais sergančio asmens kūno vis atsiranda naujos pūslelės. Taigi, liga pasižymi charakteringu klinikiniu vaizdu. „Kartą pamatęs, neužmirši visą gyvenimą“, – teigia prof. A. Laiškonis.
Kadangi virusinė infekcija neturi tikslinio gydymo (vaisto), taikomas simptominis gydymas. Pakilusią kūno temperatūrą reikia malšinti paracetamoliu. Jokiu būdu ne aspirinu. Pastarasis vaistas gali sukelti rimtą komplikaciją – Rėjos sindromą. Prof. A. Ambrozaitis pažymi, kad Rėjos sindromas yra neuroparalitinė liga, kuri, deja, gali baigtis įvairiomis komplikacijomis – parezėmis, paralyžiumi. Tiesa, Rėjos sindromas yra reta liga.
Kita vertus, ir paracetamolį būtina vartoti atsakingai. „Svarbu neviršyti paros dozės. Jeigu viršysime paracetamolio paros dozę, galime sukelti toksinį hepatitą, kepenų uždegimą, kepenų nekrozę, kepenų nepakankamumą“, – pažymi prof. A. Ambrozaitis.
Prof. A.Laiškonis teigia, kad vėjaraupių sukeltas bėrimas kelia niežulį, todėl reikia naudoti antihistamininius tepalus. Briliantinė žaluma – nėra tinkamas būdas. Prof. A.Ambrozaitis antrina kolegai, pažymėdamas, kad šį klaidingą gydymo metodą išmokome iš ankstesnių kartų.
„Anksčiau, tarybiniais laikais, visi buvo išteplioti (kalio permanganatu, briliantine žaluma). Dabar šio būdo atsisakoma. Tai buvo Rytų Europos pomėgis. Dabar esame tikrojoje Europoje“, – teigė prof. A.Ambrozaitis, pridurdamas, kad tam tikrais atvejais gydymui taikomas antivirusinis vaistas acikloviras. Visgi, jeigu sergama nekomplikuota vėjaraupių forma iki 12 metų amžiaus vaistas nėra skiriamas. Nuo vėjaraupių pasveikstama savaime.
Komplikacijos po daugelio metų
Sunkiausia vėjaraupių komplikacija – stomatitas (burnos gleivinės uždegimas). Taip pat smegenų uždegimas. Pasak prof. A.Laiškonio, viena vėjaraupių komplikacijų – juostinė pūslelinė. Vaikystėje vėjaraupiais persirgęs asmuo, senyvame amžiuje gali susirgti šia liga. Atsiradusios pūslės yra itin skausmingos ir varginančios asmenį. Pasitaiko atvejų, kuomet dėl juostinės pūslelinės žmogus yra hospitalizuojamas.
Kaip ir nuo vėjaraupių nuo juostinės pūslelinės vaisto nėra. Tenka tiesiog malšinti paciento skausmą. Ši liga neretai aplanko nusilpusio imuniteto, onkologinėmis ligomis susirgusius asmenis.
„Virusas lieka gyventi mūsų organizme visą gyvenimą. Pavyzdžiui, susirgote onkologine liga, gavote specifinį gydymą, krito imunitetas (arba vyresnio amžiaus serga ne viena gretutine liga) ir tada virusas atgyja – pasireiškia juostine pūsleline“, – aiškino prof. Alvydas Laiškonis.
Vakcinavimas: judama gera linkme
„Suomija buvo pirmoji šalis, kuri 2017 metais į nacionalinę skiepijimo programą įtraukė vakcinaciją nuo vėjaraupių. Visuotinai nuo vėjaraupių taip pat skiepijama Vokietijoje, Latvijoje, Italijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Islandijoje“, – teigia prof. A.Ambrozaitis. Pašnekovas pabrėžia, kad 2022 m., palyginti su 2021-aisiais, stebimas ženklus, kiek daugiau nei 50 proc., vakcinacijos pagausėjimas. „Skaičiai nėra dideli, bet yra gerėjimo tendencija“, – vakcinacijos nuo vėjaraupių situaciją apžvelgė prof. A.Ambrozaitis
Pasak prof. A.Laiškonio, rekomenduojama skiepyti vaikus nuo 9–12 mėnesių. Šiuo metu už skiepus nuo vėjaraupių turi sumokėti patys interesantai, tačiau profesorius pabrėžia, kad vakcinuotis yra svarbu. Skiepai apsaugo nuo rimtų komplikacijų, o vakcina nuo vėjaraupių žmogaus organizme veikia visą gyvenimą.
Ilgametę patirtį turintis prof. A.Laiškonis pažymi, kad visada rekomendavo skiepyti vaikus nuo vėjaraupių. „Baigęs studijas dirbau kaime. Mačiau visas infekcines ligas kada dar nebuvo skiepų. Mačiau mirusius vaikus nuo difterijos, kokliušo, raupų. Kada Lietuvoje dar nebuvo skiepų, buvo tragedija. Kai pasirodė skiepai, tada stengdavomės kuo išsamiau tėvams apie juos paaiškinti“, – pasakojo prof. A.Laiškonis.
Prof. A.Ambrozaitis pabrėžia, kad reikėtų skiepyti ne tik vaikus, bet ir suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais. Taip pat kitus asmenis, kuriems kyla didelė sąlyčio su infekcija tikimybė. Pavyzdžiui, darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, medicinos personalas, asmenis, kurių imuninė sistema yra nusilpusi (pvz., sergančius lėtinėmis, taip pat plaučių, kraujo, onkologinėmis ligomis bei kt.).
Prof. A.Laiškonis nuogąstauja, ar šiuo metu šeimos gydytojai pakankamai išmano vaikų ligas. Anot jo, itin svarbu, kad šeimos gydytojai išmanytų pediatrijos lauką. Anksčiau, kaip svarsto pašnekovas, medikai galėjo pamatyti daugiau dėl vėjaraupių atsiradusių bėrimų, todėl išmoko geriau atpažinti ir suprasti šią ligą.
„Mano kartai buvo lengviau. Mes visi matėme visus skiepus, visus bėrimus, o dabar, jeigu vaikas karščiuoja ir atsirado dėmelė, šeimos gydytojas gali ir nelabai suprasti“, – teigė profesorius, pridurdamas, kad svarbu stebėti ar dėmelė nekinta, ar neatsiranda pūslelė (vėjaraupių požymis).