Kai laiko nebelieka
Kaip teigia Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, psichologas Gediminas Navaitis, žmogus nuolat gyvena krizėje. „Vaikui suėjus 3 metams, prasideda 3 metų krizė – visko neigimas. Po to ateina paauglystė – vėl krizė. Tada ateina mokyklos baigimas, vėl krizė. Tada gyvenimo kelio pasirinkimas, gyvenimo kelio pradžia, šeimos kūrimas. Tai nieko keisto, kiekvienas amžius turi uždavinius, kuriuos tuo metu svarbu spręsti. Kam nesiseka juos spręsti, o tokių žmonių visada bus, tuos žmonės vadina esančius krizėje“, – sako profesorius.
Anot gydytojo psichiatro psichoterapeuto Olego Lapino, vidurio amžiaus krizė yra susijusi su tuo, kad žmogus turi laiko jausmą. „Kai ateina 42-46 metų periodas, žmogus pradeda jausti, kad perkopė pusę savo gyvenimo ir dabar jo gyvenimas juda į trumpėjimą. Šis suvokimas yra neišvengiamas. Žmogus negali savęs apgaudinėti, kad yra amžinas, nemirtingas. Todėl atsiranda specifiniai išgyvenimai, susiję su tuo, kad gyvenimo lieka mažiau, atsiranda visai kitoks supratimas: kas aš esu, ar aš veikiu tai, ką turėčiau veikti, ar aš gyvenu su tais žmonėmis, su kuriais man reikėtų gyventi, ar aš palieku po savęs tai, ką norėčiau palikti. Tai labai rimti ir neišvengiami klausimai, kurių aštrumas auga su metais.
Kol dar nėra atėjęs tas amžius, galite pasakyti – na, aš dar turėsiu laiko, kada nors tai padarysiu, dabar pakentėsiu, dabar reikia darbelį kokį surasti, o po to žiūrėsiu. O tokiame amžiuje jau taip sakyti nebegalite, nes suprantate, kad dabar reikia turėti darbą tokį, kokio norite. Arba nedaryti to, ką darėte. Atsiranda kitoks požiūris į tai, kaip reikia užpildyti laiką“, – pabrėžia O. Lapinas.
O. Lapinas pasakoja, kad stipresnę krizę išgyvena vyrai, nes moterų gyvenimą valdo kiti kritiniai laikotarpiai. Jie, sako psichoterapeutas, yra susiję su motinyste. „Motinystė pati savaime labai pakeičia moters gyvenimą. Ir fiziologiškai, ir laiko užimtumo prasme. Vyrai neturi pastoti, nešioti, gimdyti, maitinti, todėl jų išgyvenimų pasikeitimui daugiausiai įtakos turi laikas. O moterų išgyvenimą reguliuoja ciklai: mergaitė, mergina, žmona, motina, tada ateina klimakterinis laikotarpis, vaikų paleidimo, savęs atrišimo laikotarpis ir senatvė“, – pasakoja O. Lapinas.
Anot specialisto, vyrams yra paprasčiau dėl biologinių skirtumų. „Bet jie turi krizę, susijusią su savęs realizacija, žinoma, su senėjimu. Šiame amžiuje, kai vyrui 43 metai, mes nesakome, kad jis sensta. Žmonės dabar sportiški, sveikiau maitinasi, aktyvus periodas gali prasitęsti, valstybė vis atideda pensinį amžių. Bet fiziologiškai jis nebe toks jaunas, jo testosterono kiekis mažėja. Jis jau nebegali turėti tiek intymių santykių, kaip lengvai sujaudinamas vyras, koks buvo iki tol. Jis tai irgi išgyvena pastebi, turi su tuo kažkaip susigyventi“, – teigia psichoterapeutas.
Paliko šeimą ir išėjo pas kitą
G. Navaitis teigia, kad negali būti taip, kad rūpestingas tėtis, dėmesingas vyras staiga ima ir atėjus vidurio amžiaus krizei – „sugenda“. Anot jo, esant tokiai situacijai, peršasi pirmoji išvada, kad arba moteris santykiuose apsimetinėjo, kad viskas gerai, arba kažkodėl aplinkiniai įtikėjo, kad vyras yra geras ir rūpestingas, nors toks nebuvo. „Būna, kad žmogui tarsi akys atsiveria. Bet iš tikrųjų gyvenimas neišvengiamai veda prie sprendimų. Jeigu dešimtmetį buvo gyventa kvailai, gyventa neigiant savo poreikius, po truputį tai kaupiasi ir pavirsta į krizę.
Jei vyras staiga pabėgo, tai moteris nenorėjo matyti, kas vyksta ir sako: va kaip staiga įvyko. Ji nesidomėjo žmogumi, kuris yra šalia jos. Nes jeigu ji domėtųsi, tai jokių staigių įvykių nebūtų įvykę ir jie būtų darniai gyvenę. Nė karto konsultacijose nemačiau, kad vyresnis vyriškis, kuris sutaria su savo gyvenimo drauge staiga pamatytų jauną gražuolę ir už 15 minučių suprastų, kad be jos gyventi negali, o kitą dieną susirinktų daiktus“, – tikina profesorius.
O. Lapinas teigia, kad santykiuose žmonės gyvena priimdami kompromisus, nes idealių partnerių – nėra. „Pavyzdžiui, moterims būna tokia situacija: gyvenu su tuo žmogumi, jis man labai artimas, geras draugas, bet jis manęs netraukia, o aš nesu patyrusi aistros labai seniai. Aš noriu ją patirti.
Arba: jis visai neblogas žmogus, bet aš sutikau kitą, kuris man atrodo brandesnis geresni, yra emocinis ryšys. O ten buvo tik aistra, seksas. Negalima sakyti, kad santykiuose yra kažkokia viena priežastis. Yra daugiau suvokimas, kad kažko neturėjai, o laiko mažėja. Atsiranda impulsas tai padaryti, nes vėliau to padaryti nepavyks“, – sako O. Lapinas.
Mitas apie motociklus ir jaunas merginas
O. Lapinas pasakoja, kad jam ne kartą yra tekę girdėti mitą, jog vidurio amžiaus krizę išgyvenantys vyrai palieka šeimą, nusiperka motociklą ir vaikosi jaunas merginas. Tačiau O. Lapino teigimu, motociklus perka tikrai jaunesni vyrai nei 42 metų. „Vidurio amžiaus vyrai, kuriuos aš pažįstu ar yra mano klientai, neperka motociklų. Ar vaikosi jaunas merginas? Pasitaiko. Bet dažniau teko girdėti, kad tai daro dar vyresnio amžiaus vyrai, kuriems virš 50 ir yra arti 60 metų. Pasitaiko, kad jie susipažįsta su jaunomis merginomis, bet ne su labai jaunomis, pavyzdžiui, su 40 metų. Tai reiškia, kad 20 metų jaunesnė už vyrą.
Manau, kad 40 metų vyras perka ne motociklą, bet leidžia sau ilgą kelionę ar vaikams stato namus. Pavyzdžiui 60 metų tėvai turi 3 butus. Lietuvoje yra ne motociklų manija, o namų statybų manija. Taip rodo praktika“, – teigia psichoterapeutas.
Jis priduria, kad vidurio amžiaus krizę išgyvenantys vyrai dažnai, anot teorijos, turėtų elgtis ekstravagantiškai. Tačiau O. Lapinas tikina, to nematantis, mat dabar egzistuoja grožio kultas, vyrai sportuoja ir siekia išlikti kuo ilgiau sveiki. „20 metų vaikinai nelabai sportuoja, 26-28 metų daug laiko praleidžia visokiuose baruose, kur jie sėdi naktimis, geria ir svirduliuodami išeina dirbti ar mokytis. Jiems atrodo, kad taip ir turi būti, reikia į save pilti kuo daugiau alkoholio. Jaunystė – toks alkoholizmo laikotarpis, neva tokia jaunystė turi būti.
O po to ateina periodas, kai jie pradeda to nedaryti. Daug 40 metų vyrų vaikšto į sporto klubus. Yra 40 metų vyrai, kurie pradeda bėgioti maratonus. Ir dar jie alkoholikai, o turint omenyje tokią jaunystę, tai nėra netikėta. Tai žmonės, kuriems gėrimai kažkaip susijungia su sportavimu. Bėgau maratoną, bet užgeriu. Pažaidžiu krepšinį, bet pageriu. Lietuvoje yra toks įdomus derinys, kuris kitose šalyse yra atskirtas, o pas mus – sujungtas“, – sako O. Lapinas.
Vyrai gyvena iliuzijoje
O kokios gali būti šios krizės pasekmės? O. Lapino teigimu, krizė yra labai asmeniškas dalykas: gimti, mirti ir patirti krizę žmogus gali tik vienas. Tačiau, priduria jis, vyrai privalo apie tai išsikalbėti. „Tai rimta problema, nes yra mažai vietų, kuriose jie nekonkuruoja, nesigiria vienas prieš kitą, o atvirauja. Vakarų pasaulyje yra vyrų judėjimas, kuris kol kas atsilieka nuo moterų judėjimo, bet jis stiprėja: atsiranda vyrų krizių centrai, vyrų palaikymo grupės. Net Vilniuje yra tokia grupė. Yra tam tikros baimės, kuriomis vyrai galėtų dalintis su kitais vyrais tam, kad suprastų, kad ji supa ne kažkokie supermenai iš „Facebook“, o tokie patys kaip ir jis.
Kai niekam nieko nepasakome, viduje tenka pajusti daug baimių: ar normalu, kad dabar nerimauju dėl intymumo pajautimo, ar normalu, kad aš noriu pakeisti užsiėmimą ar darbą, ar normalu, kad nežinau, ar išpildau savo gyvenimo svajonę dirbdamas vadybininku, ar aš normalus? Tai suprasti labai padeda bendravimas. Nebūtinai su psichologu ar psichoterapeutu, bet su tokiais pat vyrais, kurie irgi yra atviri. Tarp vyrų labai ilgą laiką buvo priimta pašaipiai žiūrėti į atviravimą, nes tikras vyras turėjo tik gerti su visais. Kuo stipresnį gėrimą, tuo geriau. Išgėręs jis tada jau sau galėtų leisti kažką draugui pasakyti. Tokia kultūra buvo laikyta normalia“,– pasakoja pašnekovas.
Azartiniai lošimai, alkoholis ir prostitutės
Anot O. Lapino, jei vyras neišsikalba, krizės periodas gali užsitęsti. „Tuomet vyras įsivaizduoja, kokie yra kiti vyrai. Jam juk niekas neatvėrė savo sielos žaizdų. Jis pradeda galvoti, kad kiti vyrai yra kitokie: jie kasnakt užsiima seksu, jie visi turi raumeningą pilvą, visi save realizavo, jų santykiai su vaikais ir žmona – nuostabūs.
Vyrai, kurie gyvena iliuzijoje, turi polinkį pornografijai, azartiniams lošimams – aš menkas, bet gal bent Dievas padės laimėti. Jie ima vartoti alkoholį, nes, kai geria – nejaučia skausmo. Arba būna labai individualus, stiprus sportavimas. Jie su niekuo nebendrauja, bet visą laiką sportuoja, prie veidrodžio tikrina savo pilvo presą. Atsiranda kompensacija, nes kiti jį esą lenkia, jis tai mato iš „Facebook“. Jam niekas nesakė, kad ir kitiems vyrams blogai: su žmona „neišeina“, vaiko jo neklauso, kad jaučiasi nevyriškas – tai slepiama“, – teigia specialistas.
Vidurio amžiaus krizę išgyvenantys vyrai, sako O. Lapinas, gali susirgti depresija, jei praranda viltį. Psichoterapeutas tikina, kad, jei vyras dar bando kompensuoti, imasi veiksmų – dar turi vilties. „Pavyzdžiui, vyras ima gerti erekciją gerinančius vaistus. Vyras pasitikrina, pasižiūri, ar jam pavyktų permiegoti su kokia nors mergina, prostitute. Tai nėra depresija, nes situaciją jis siekia pakeisti veiksmais.
Depresija yra tuomet, kai jau niekas nepadeda – viską išbandžiau, bet man neišėjo. Pabandžiau permiegoti su prostitute, bet man „neišėjo“ ir dabar aš esu ne vyras. Kuo vyras primityviau mąsto, tuo jam sunkiau“, – pasakoja O. Lapinas.
Tokiame amžiuje, pabrėžia specialistas, vyrams skaudžiausia, jei kažkas nutinka versle. „Įvyksta bankrotas arba jo firma laikosi ant ribos, partneris paduoda į teismą, arba jei jį pažemina pareigose, arba jo įmonė užsidaro, o į kitą nepriima. Tuomet atsiranda depresijos rizika. Bet kol jis bando ką nors padaryti, tai padaro – kompensuoja. Dažnai jie reaguoja į tai ko nėra: jis nėra menkesnis už kitus vyrus. Jis yra toks kaip ir dauguma vyrų. Tik jis to nežino, nes vyrai nesikalba. Lietuvoje atsiranda vyrų palaikymo grupės. Tai nėra liga, reikia praeiti šį etapą su suvokimu, kas vyksta ir turėti reikalingų resursų“, – padrąsina O. Lapinas.