Netoliese esančioje galaktikoje astronomai aptiko supermasyvias juodąsias skyles: netrukus jos susidurs (1)
Galaktikų susidūrimai yra pamatiniai Visatos įvykiai. Jie nutinka tuomet, kai kosminiame šokyje susilieja dvi žvaigždžių sistemos.
118 straipsnių
Galaktika (sen.gr. γᾰλαξίας - "Pieno takas", iš γάλα, γάλακτος - "pienas")) yra didžiulė, gravitacijos susieta žvaigždžių, tarpžvaigždinių dujų, dulkių bei tamsiosios medžiagos sistema. Visi galaktikoje esantys objektai juda aplink bendrą masės centrą.
Galaktikų susidūrimai yra pamatiniai Visatos įvykiai. Jie nutinka tuomet, kai kosminiame šokyje susilieja dvi žvaigždžių sistemos.
2017 metais pro Saulės sistemą praskriejo 1I/`Oumuamua – pirmasis žinomas tarpžvaigždinis objektas. Po poros metų aptiktas dar vienas. Visgi įvairūs teoriniai skaičiavimai rodo, kad panašių mažų kūnų pro Saulės sistemą kiekvienu momentu lekia tūkstančiai, tiesiog aptikti juos labai sudėtinga.
Prieš dvejus metus Visatos gelmių nuotraukas į Žemę pradėjęs siųsti galingiausias kada nors sukurtas kosminis Jameso Webbo teleskopas pateikė dar vieną įspūdingą kadrą.
Astronomai juodąsias skyles skirsto į dvi grupes: žvaigždines ir supermasyvias. Pirmųjų masė palyginama su žvaigždžių – nuo maždaug penkių iki maždaug 150 kartų didesnė už Saulės. Jos atsiranda mirštant masyvioms žvaigždėms arba jungiantis mažesnės juodosioms skylėms.
Koks yra Paukščių Tako spindulys? Nustatyti šį dydį bet kuriai galaktikai sudėtinga, nes pakraščiuose esančios žvaigždės gali būti nutolusios labai toli nuo centro, ir pamatyti jas vargu ar įmanoma. Todėl paprastai galaktikos dydžiui įvardinti naudojami kitokie parametrai, pavyzdžiui pusės šviesio s...
2019 metų pabaigoje astronomų grupė atkreipė dėmesį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią galaktiką, kodiniu pavadinimu SDSS1335+0728, esančią už 300 mln. šviesmečių Mergelės žvaigždyne. Nuo to laiko šią galaktiką tyrinėję astronomai tapo precedento neturinčio atvejo kosmoso stebėjimų istorijoje liu...
Paukščių Tako centre, aplink supermasyvią juodąją skylę Šaulio A*, skrieja žvaigždžių grupė, vadinama S spiečiumi. Jame yra ir senų žvaigždžių, ir gana jaunų, maždaug šešių milijonų metų amžiaus. Šių žvaigždžių kilmė iki šiol neaiški, nes sąlygos žvaigždėms formuotis taip arti juodosios skylės gana ...
Vasarą naktys trumpos, bet šiltos – pats tas gulint kur prie ežero stebeilytis į dangų ir pažindintis su žvaigždynais.
Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
Dažna juodoji skylė, pradėjusi ryti aplinkines dujas, paleidžia čiurkšlę – beveik šviesos greičiu skriejantį siaurą plazmos srautą.
Mūsų Galaktiką supa bent kelios dešimtys nykštukinių palydovių. Didžiausia iš jų – Didysis Magelano debesis – siekia apie 10 milijardų Saulės masių, arba kelis procentus Paukščių Tako masės. Daugelis kitų yra tūkstančius ar net milijonus kartų mažesnės ir blausesnės.
Paukščių Tako masė yra maždaug trilijoną kartų didesnė, nei Saulės. O gal tik 600 milijardų kartų didesnė. O gal išvis 200 milijardų. Kaip randami šie skaičiai? Kaip galime nustatyti, kiek medžiagos yra galaktikoje – mūsiškėje ar kurioje kitoje? Ir kokias išvadas galime daryti iš to, kad skirtingi m...
Kaip ir kiekviena galaktika, Paukščių Takas per gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą su kaimynėmis. Paskutinis reikšmingas susiliejimas įvyko prieš maždaug 10 milijardų metų, taigi iki šių dienų prarytųjų galaktikų likučiai turėjo išsimaišyti neatpažįstamai. Bet ar tikrai?
Tamsiosios materijos, pagal apibrėžimą, negalime pamatyti. Matome tik jos gravitacinį poveikį galaktikoms, spiečiams ir šviesai. Naujame tyrime parodyta, kad vienas iš poveikių gali būti izoliuotų galaktikų formos išsikreipimas; šis efektas gali padėti išmatuoti, kokiu greičiu juda tamsiosios materi...
Paklauskite dešimties žmonių, apie ką būna rašoma ar rodoma mokslinės fantastikos kūriniuose, ir neabejoju, kad dauguma paminės „ateivius“. Galima ginčytis, ar šis terminas tikrai tinka tokiuose kūriniuose, kaip „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), kur į svetimą planetą nukeliauja ir atėjūnais turėtų bū...
Mūsų Visatoje medžiaga išsidėsčiusi hierarchinėmis struktūromis: maži telkiniai grupuojasi į didesnius, šie – į dar didesnius ir taip toliau. Didžiausi telkiniai yra galaktikų spiečiai, superspiečiai ir gijos, bendrai sudarantys vadinamąjį kosminį voratinklį.
Praktiškai kiekvienos galaktikos centre galima rasti supermasyvią juodąją skylę. Aplinkinėje Visatoje juodosios skylės masė gerai dera su savo galaktikos žvaigždžių mase – yra apie 3000 kartų už pastarąją mažesnė. O kaip buvo ankstyvoje Visatoje, per pirmą milijardą ar du metų po Didžiojo sprogimo?
Aktyvios galaktikos – į kurių centrines juodąsias skyles sparčiai krenta dujos – švyti praktiškai visame elektromagnetiniame spektre, nuo radijo iki gama spindulių. Jau seniai žinoma, kad aktyvaus branduolio radijo bei rentgeno spinduliuotės intensyvumas ir juodosios skylės masė siejasi tarpusavyje,...
Visata plečiasi – kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ir tolsta. Santykis tarp greičio ir atstumo vadinamas Hablo parametru. Jo vertė siekia maždaug 70 km/s vienam megaparsekui, tačiau bandymai išmatuoti tiksliau atvedė prie problemos, vadinamos „Hablo įtampa“, o kartais netgi krikštijam...
Paukščių Taką supa kelios dešimtys palydovinių nykštukinių galaktikų. Įprastai jų kilmė ir istorija nusakoma taip: dauguma jų suka jau ne pirmą ratą aplink mūsų Galaktiką ir praleido čia apie dešimt milijardų metų; didžiąją jų masės dalį sudaro tamsioji materija, kurios egzistavimas paaiškina plačia...