122 straipsnių
Galaktika (sen.gr. γᾰλαξίας - "Pieno takas", iš γάλα, γάλακτος - "pienas")) yra didžiulė, gravitacijos susieta žvaigždžių, tarpžvaigždinių dujų, dulkių bei tamsiosios medžiagos sistema. Visi galaktikoje esantys objektai juda aplink bendrą masės centrą.
Aptinkant vis naujų egzoplanetų, daug kalbama ir apie kai kurių iš jų tinkamumą gyvybei. Įprastai tokios kalbos sukasi apie planetas, kurios pačios sukasi aplink žvaigždes, panašias į Saulę, ar šiek tiek blausesnes. Tuo tarpu planetos prie baltųjų nykštukių – pamirštamos, o naujame tyrime teigiama, ...
Juodoji skylė Didžiajame Magelano debesyje? Dauguma galaktikų centruose turi supermasyvias juodąsias skyles. Jų neturi tik mažiausios – nykštukinės – galaktikos, bet riba tarp jų ir didesniųjų nėra aiški.
Įsivaizduokite, kad pasaulyje nėra veidrodžių ir jokių kitų atspindinčių paviršių. Kaip jūs kitam, jūsų nematančiam žmogui papasakotumėte, kaip jūs atrodote?
Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWKT) atrado keletą tikėtinų galaktikų, kurios gali būti vienos ankstyviausių kada nors egzistavusių galaktikų. Esančios už 13,6 mlrd. šviesmečių ir susiformavusios vos už 200 mln. metų po Didžiojo sprogimo, penkios kandidatės į galaktikas yra pačios ankstyviausios ...
Galaktikų susidūrimai yra pamatiniai Visatos įvykiai. Jie nutinka tuomet, kai kosminiame šokyje susilieja dvi žvaigždžių sistemos.
2017 metais pro Saulės sistemą praskriejo 1I/`Oumuamua – pirmasis žinomas tarpžvaigždinis objektas. Po poros metų aptiktas dar vienas. Visgi įvairūs teoriniai skaičiavimai rodo, kad panašių mažų kūnų pro Saulės sistemą kiekvienu momentu lekia tūkstančiai, tiesiog aptikti juos labai sudėtinga.
Prieš dvejus metus Visatos gelmių nuotraukas į Žemę pradėjęs siųsti galingiausias kada nors sukurtas kosminis Jameso Webbo teleskopas pateikė dar vieną įspūdingą kadrą.
Astronomai juodąsias skyles skirsto į dvi grupes: žvaigždines ir supermasyvias. Pirmųjų masė palyginama su žvaigždžių – nuo maždaug penkių iki maždaug 150 kartų didesnė už Saulės. Jos atsiranda mirštant masyvioms žvaigždėms arba jungiantis mažesnės juodosioms skylėms.
Koks yra Paukščių Tako spindulys? Nustatyti šį dydį bet kuriai galaktikai sudėtinga, nes pakraščiuose esančios žvaigždės gali būti nutolusios labai toli nuo centro, ir pamatyti jas vargu ar įmanoma. Todėl paprastai galaktikos dydžiui įvardinti naudojami kitokie parametrai, pavyzdžiui pusės šviesio s...
2019 metų pabaigoje astronomų grupė atkreipė dėmesį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią galaktiką, kodiniu pavadinimu SDSS1335+0728, esančią už 300 mln. šviesmečių Mergelės žvaigždyne. Nuo to laiko šią galaktiką tyrinėję astronomai tapo precedento neturinčio atvejo kosmoso stebėjimų istorijoje liu...
Paukščių Tako centre, aplink supermasyvią juodąją skylę Šaulio A*, skrieja žvaigždžių grupė, vadinama S spiečiumi. Jame yra ir senų žvaigždžių, ir gana jaunų, maždaug šešių milijonų metų amžiaus. Šių žvaigždžių kilmė iki šiol neaiški, nes sąlygos žvaigždėms formuotis taip arti juodosios skylės gana ...
Vasarą naktys trumpos, bet šiltos – pats tas gulint kur prie ežero stebeilytis į dangų ir pažindintis su žvaigždynais.
Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
Dažna juodoji skylė, pradėjusi ryti aplinkines dujas, paleidžia čiurkšlę – beveik šviesos greičiu skriejantį siaurą plazmos srautą.
Mūsų Galaktiką supa bent kelios dešimtys nykštukinių palydovių. Didžiausia iš jų – Didysis Magelano debesis – siekia apie 10 milijardų Saulės masių, arba kelis procentus Paukščių Tako masės. Daugelis kitų yra tūkstančius ar net milijonus kartų mažesnės ir blausesnės.
Paukščių Tako masė yra maždaug trilijoną kartų didesnė, nei Saulės. O gal tik 600 milijardų kartų didesnė. O gal išvis 200 milijardų. Kaip randami šie skaičiai? Kaip galime nustatyti, kiek medžiagos yra galaktikoje – mūsiškėje ar kurioje kitoje? Ir kokias išvadas galime daryti iš to, kad skirtingi m...
Kaip ir kiekviena galaktika, Paukščių Takas per gyvenimą patyrė ne vieną susiliejimą su kaimynėmis. Paskutinis reikšmingas susiliejimas įvyko prieš maždaug 10 milijardų metų, taigi iki šių dienų prarytųjų galaktikų likučiai turėjo išsimaišyti neatpažįstamai. Bet ar tikrai?
Tamsiosios materijos, pagal apibrėžimą, negalime pamatyti. Matome tik jos gravitacinį poveikį galaktikoms, spiečiams ir šviesai. Naujame tyrime parodyta, kad vienas iš poveikių gali būti izoliuotų galaktikų formos išsikreipimas; šis efektas gali padėti išmatuoti, kokiu greičiu juda tamsiosios materi...
Paklauskite dešimties žmonių, apie ką būna rašoma ar rodoma mokslinės fantastikos kūriniuose, ir neabejoju, kad dauguma paminės „ateivius“. Galima ginčytis, ar šis terminas tikrai tinka tokiuose kūriniuose, kaip „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), kur į svetimą planetą nukeliauja ir atėjūnais turėtų bū...
Mūsų Visatoje medžiaga išsidėsčiusi hierarchinėmis struktūromis: maži telkiniai grupuojasi į didesnius, šie – į dar didesnius ir taip toliau. Didžiausi telkiniai yra galaktikų spiečiai, superspiečiai ir gijos, bendrai sudarantys vadinamąjį kosminį voratinklį.
