105 straipsnių
Juodoji skylė dar kitaip žinoma kaip juodoji bedugnė yra kosminis darinys, kurio paviršiuje, vadinamame įvykių horizontu, traukos jėga didesnė už kritinę reikšmę, kuriai esant, šviesa dar gali palikti objekto paviršių.
Gravitacinės traukos jėga pačios masės objektui stiprėja mažėjant jo spinduliui, o juodųjų skylių susidarymą ir savybes aiškina bendroji reliatyvumo teorija, kurią sukūrė Albertas Einšteinas.
Tyrinėdami ankstyvąją Visatą Jameso Webbo kosminiu teleskopu (JWST), astronomai vis atranda monstriškų juodųjų skylių, kurios, regis, auga pernelyg didelės ir pernelyg greitai, kad jas paaiškintų kosmologiniai modeliai. Dabar nauji ypatingai godaus ir visas taisykles laužančio objekto stebėjimai gal...
Paukščių Tako centre tūno juodoji skylė Šaulio A*. Aplink ją driekiasi įvairios dujų struktūros, žyminčios ten vykstančius energingus procesus – supernovų sprogimus, spartų žvaigždžių formavimąsi, stipraus magnetinio lauko poveikį dujoms ir panašius.
Dauguma žvaigždinės masės juodųjų skylių, kurias žinome, skrieja dvinarėse sistemose.
Galaktikų susidūrimai yra pamatiniai Visatos įvykiai. Jie nutinka tuomet, kai kosminiame šokyje susilieja dvi žvaigždžių sistemos.
Pastaruoju metu dažnai girdžiu save sakančią, kad mes gyvenam ypatingais laikais. Ypatingi dalykai vyksta su mumis, aplink mus, o tuo pačiu ir danguje. Aišku, sutiksiu ir su skeptikais, kurie, skaitydami šiuos žodžius, sakys, kad visi laikai yra ypatingi. Turbūt tai tiesa, turbūt viename iš savo pra...
Prieš dvejus metus Visatos gelmių nuotraukas į Žemę pradėjęs siųsti galingiausias kada nors sukurtas kosminis Jameso Webbo teleskopas pateikė dar vieną įspūdingą kadrą.
Astronomai juodąsias skyles skirsto į dvi grupes: žvaigždines ir supermasyvias. Pirmųjų masė palyginama su žvaigždžių – nuo maždaug penkių iki maždaug 150 kartų didesnė už Saulės. Jos atsiranda mirštant masyvioms žvaigždėms arba jungiantis mažesnės juodosioms skylėms.
Koks yra Paukščių Tako spindulys? Nustatyti šį dydį bet kuriai galaktikai sudėtinga, nes pakraščiuose esančios žvaigždės gali būti nutolusios labai toli nuo centro, ir pamatyti jas vargu ar įmanoma. Todėl paprastai galaktikos dydžiui įvardinti naudojami kitokie parametrai, pavyzdžiui pusės šviesio s...
2019 metų pabaigoje astronomų grupė atkreipė dėmesį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią galaktiką, kodiniu pavadinimu SDSS1335+0728, esančią už 300 mln. šviesmečių Mergelės žvaigždyne. Nuo to laiko šią galaktiką tyrinėję astronomai tapo precedento neturinčio atvejo kosmoso stebėjimų istorijoje liu...
Paukščių Tako centre, aplink supermasyvią juodąją skylę Šaulio A*, skrieja žvaigždžių grupė, vadinama S spiečiumi. Jame yra ir senų žvaigždžių, ir gana jaunų, maždaug šešių milijonų metų amžiaus. Šių žvaigždžių kilmė iki šiol neaiški, nes sąlygos žvaigždėms formuotis taip arti juodosios skylės gana ...
Kai masyvi žvaigždė baigia savo gyvenimą, įvyksta supernovos sprogimas. Centrinė žvaigždės dalis labai sparčiai susitraukia, o išlaisvinta energija išmeta išorinius sluoksnius į šalis. Sprogimas nebūna visiškai simetriškas – viena pusė išlekia greičiau, nei kita. Tai matyti stebint supernovų liekana...
Kai aplink juodąją skylę susikaupia dujų, jos susisuka į paplokščią diską ir tada ima kristi skylės link. Judėjimas per diską yra palyginus lėtas procesas, tačiau pačioje pabaigoje staigiai pagreitėja. Bent jau taip prognozuoja reliatyvumo teorija: pagal ją egzistuoja riba, vadinama vidine stabilia ...
Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
Antradienį paskelbtame moksliniame darbe nurodoma, kad astronomai nustatė didžiausią ligi šiol atrastą juodąją skylę Paukščių take, kurios masė yra 33 kartų didesnė nei Saulės.
Kvazarai – supermasyvios juodosios skylės, į kurias labai sparčiai krenta dujos – yra ryškiausi ilgalaikiai spinduliuotės šaltiniai Visatoje.
2019 metais paskelbta pirmoji juodosios skylės šešėlio nuotrauka – galaktikos M87 centre esantis tamsus monstras M87* tapo pirmuoju Įvykių horizonto teleskopo (EHT) taikiniu.
Praktiškai kiekvienos galaktikos centre galima rasti supermasyvią juodąją skylę. Aplinkinėje Visatoje juodosios skylės masė gerai dera su savo galaktikos žvaigždžių mase – yra apie 3000 kartų už pastarąją mažesnė. O kaip buvo ankstyvoje Visatoje, per pirmą milijardą ar du metų po Didžiojo sprogimo?
Aktyvios galaktikos – į kurių centrines juodąsias skyles sparčiai krenta dujos – švyti praktiškai visame elektromagnetiniame spektre, nuo radijo iki gama spindulių. Jau seniai žinoma, kad aktyvaus branduolio radijo bei rentgeno spinduliuotės intensyvumas ir juodosios skylės masė siejasi tarpusavyje,...
Paukščių Tako centre, visai šalia supermasyvios juodosios skylės, skrieja daugybė žvaigždžių. Jos sudaro vadinamąjį branduolinį spiečių. Kai kurias jo žvaigždes nuo juodosios skylės skiria mažiau nei 0,04 parseko.
Supermasyvios juodosios skylės randamos daugumos galaktikų centruose. Jų masės gali siekti net milijardus Saulės masių. Kaip jos atsirado – vis dar iki galo neaišku. Problema čia tokia, kad juodoji skylė negali augti neribotai greitai; maksimalią spartą riboja dabartinė skylės masė.
