Vilniuje nėra problemos pavalgyti labai gerą ir labai brangią mėsą ir sumokėti dviese apie 300 eurų už vakarienę. Tų vietų nėra daug, jos kelios, apie jas esu rašęs ir man ten patinka.
Laukinės žąsys
75 straipsnių
Vėl ir vėl žmonės pastebi, kad vis lankausi geriausiose šalies valgymo vietose, neva neprieinamose „paprastam žmogui“, visokiuose Michelin pažymėtose pasipūtusiuose restoranuose, kur tiek lėkščių ir įrankių, o taip pat taurių, bokalų, stikliukų ir fužerių, kad „paprastas žmogus“ net nesusigaudo, gla...
Prieš daugiau nei dešimtmetį buvo Lietuvoje toks anglų restoranininkas, atidaręs gana blankų restoraną Užupyje ir susirinkęs skandalingą šlovę neapdairiais pareiškimais: girdi, Lietuva yra picų kraštas, o jis pamokysiąs lietuvius valgyti tikrą maistą, o ne picas.
Varėna artima mano širdžiai, ir ne tik todėl, kad mano vaikystės vasaromis Zervynų kaime tai buvo artimiausias miestelis, ir ne tik todėl, kad ant vieno iš pastatų yra „Karalių pasakos“ fragmentas – tai gražiausias M.K.Čiurlionio paveikslas, ir šiaip gražiausias lietuviškas paveikslas pasaulyje, ne ...
Kadangi mano gastronominiai rašymai yra kuo toliau, tuo labiau išmanūs ir sudėtingi, atėjo laikas pradėti apžvalgą, pacituojant poezijos posmelį.
Lietuviai turi rimtų emocinių problemų, vadindami įstaigas, kuriose galima valgyti. Žodžio „restoranas“ bijo ir jau trisdešimt metų burba, kad „McDonald’s – ne restoranas“, ir aiškina, kad ten nėra žvakidžių ir baltų staltiesių, tai todėl.
Restorane Monai (Klaipėdoje, prie Laikrodžių muziejaus – kaip gera mano bendraamžiams paaiškinti; gatvių pavadinimų juk nežino, tai tradicinė lietuviška liga, tačiau pasakai apie seną muziejų, kuris per kelis namus nuo restorano, ir visi iškart linkčioja galva) esu buvęs prieš keletą metų, bet tada ...
„Kodėl juos vadini gruzinais, reikia gi sakyti kartvelai“, kalba man neišmanėliai. Ne reikia. Galima. Jeigu nori. Abu žodžiai: Gruzija ir Sakartvelas yra teisėti lietuvių kalboje.
„Margarinas – ne sviestas, Kaunas – miestas“, sako liaudies patarlė. Tai labai neteisingas posakis, kaip ir pačių kauniečių ilgai platintas „ir Kaune gyventi galima“ (niekam nereikia taip apie save atsiliepti).
Būna tokių dalykų, kurie yra (ar būtų) ne vietoje, nelaiku ir apskritai ne tuo adresu.
Cepelinų gryčioje, kuri yra prie Molėtų, Labanoro parko pakraštyje, aš pirmąsyk lankiausi prieš daug metų. Turbūt prieš kokius dvylika ar trylika, kai tik grįžau iš ilgametės komandiruotės Anglijoje ir dar nebuvau toks garsus, žinomas ir gerbiamas, koks esu dabar.
Žinoma, gyvenimas niekada nebus, kaip buvęs, praėjus „Michelin“ apdovanojimams, kurie gal ir nėra svarbūs devyniasdešimčiai procentų Lietuvos žmonių, tačiau Lietuvą, kaip šalį, jau pakėlė į naują lygį. Net Vilniaus Senamiesčio žemėlapis jau atrodo kitaip.
Tiksliau, pasirinkau picą. Tiksliau, ją man parinko mano nuostabioji dukra Milda Maria, bet apie tai tuoj.
Tikra istorija: prieš septynetą metų per knygų mugę Vilniuje prie mano stendo prieina pora pensininkių mokytojų.
Pusė skaitytojų Lietuvoje mano, kad valgau restoranuose nemokamai. Kita pusė domisi tik tuo, kiek pravalgiau, ir rašo apie tai, koks esu kvailas leisti tokius pinigus, kai galėčiau padovanoti jiems, nes jie už dvidešimt eurų penkių asmenų šeimą maitina mėnesį.
Lietuvai besirengiant Michelin gido inspektorių vizitams, pradėjau dažniau valgyti tuose restoranuose, kurie, mano profesionaliu požiūriu, labai galimai bus įvertinti.
Jeigu, kaip ir aš, užaugote filmo „Wall Street“ paveiktas (to senojo, 1987 metų, ne šiuolaikinių perdarymų) – mane suprasite. Priminsiu: filmas buvo sukurtas, kaip socialisto režisieriaus Oliverio Stone moralas apie kapitalizmo piktžaizdes, tačiau tapo mano kartos receptu, kaip reikia gyventi (arba ...
Atsiprašau, negalėjau susilaikyti, turėjau parašyti ką nors apie pinigus ir mokėjimą. Ne juokas, 116 eurų paprastam pavalgymui. O dėl to, kad moka kiti: žmonėms patinka galvoti, kad aš valgau nemokamai. Kai rašiau, kad mokėjo Inga Valinskienė, jūs neįsivaizduojate, kaip gerai suskaitė. Tekstą rasite...
Kaip žmogus, gimęs sovietų Lietuvoje, jaučiuosi nesvetimas gruziniškos (arba kartveliškos, kaip man nuolat primena) virtuvės fenomenui. Ne tik todėl, kad vaikystėje esu buvęs Sakartvele, kurį tada vadino Gruzija, ir net galiu pasigirti, kad gyvenome tada kurorte, kuris vadinasi Gudauta, ir yra prie ...
Skaitytojai labai mėgsta piktas apžvalgas. Aš nemėgstu. Man ne prie širdies šis žanras. Labiau mėgstu girti ir džiaugtis.
