35 straipsnių
Kai NASA zondas Dawn atskrido prie nykštukinės Saulės sistemos planetos Cereros 2015 metais, išvydome netikėtai įvairų paviršių – ne tik gausybę kraterių, bet ir skirtingų mineralų, tarp kurių buvo ir organinių junginių. Jų koncentracija kai kuriose paviršiaus vietose viršija net 30 proc.
Šiuo metu žinome daugiau nei penkis tūkstančius egzoplanetų – planetų prie kitų žvaigždžių. Tarp jų apie pusantro šimto yra uolinės planetos savo žvaigždžių gyvybinėse zonose – jų paviršiaus temperatūra, tikėtina, yra tinkama skystam vandeniui egzistuoti.
Gyvybės Marse paieškos žadina smalsumą ne vieną dešimtmetį – netgi šimtmetį, jei galvosime ne tik apie mokslinius tyrimus, bet ir apie fantastinius kūrinius. Nors dabar jau gerai žinome, kad Raudonosios planetos paviršius yra labai sausas ir jokios gyvybės aptikti nepavyko, idėjos, kur ji galėtų sly...
NASA ir kiti į Marse tyrimus atliekantys zondai į Žemę siunčia daugybę vaizdų iš Raudonosios planetos paviršiaus. Kartais pasitaiko, kad robotai aptinka neįprastai atrodančią uolieną ar kitą elementą.
Pirmadienį į pusšeštų metų kelionę pakilo naujausias NASA tyrimų zondas Europa Clipper.
1977 metų rugpjūtį Ohajo valstijos universiteto radijo teleskopas „Didžioji ausis“ (Big Ear) užfiksavo trumpą ryškų žybsnį. Po keleto dienų teleskopą prižiūrintis astronomas Jerry`is R. Ehmanas, peržiūrėdamas ant ilgų popieriaus juostų atspausdintus duomenis, pastebėjo anomaliją, apibraukė ją raudon...
Marso gelmėse, 11-20 kilometrų po paviršiumi, galimai driekiasi drėgnų uolienų klodai, kuriose esančio vandens pakaktų padengti planetą pusantro kilometro storio vandenynu. Tokią išvadą mokslininkai gavo nagrinėdami InSight zondo surinktus duomenis.
Įsivaizduokite fantastinį scenarijų: į Žemę atskrenda protingos būtybės iš kažkur kitur. Kaip manote, iš kur jos atvyko? Neabejoju, kad bent daliai jūsų pirmas į galvą šovęs atsakymas yra „iš Marso“.
Žemiškai gyvybei labai svarbios įvairios makromolekulės – pavyzdžiui nukleorūgštys, baltymai ir kitos. Jos susideda iš šimtų ar net tūkstančių atomų. Jų randama toli gražu ne tik Žemėje: patys seniausi Saulės sistemos meteoritai turi granulių chondritų, kuriuose didžioji dalis lakiųjų elementų susit...
Maždaug 50 šviesmečių nuo Žemės nutolusi egzoplaneta, kodiniu pavadinimu LHS 1140 b, šiuo metu yra viena geriausių kandidačių nežemiškos gyvybės paieškoms už Saulės sistemos ribų.
Ar yra kur nors Visatoje nežemiškos gyvybės? Šis klausimas domina ne tik daugybę astronomų, bet ir plačiąją visuomenę.
Jupiterio palydovas Europa turi popaviršinį vandenyną. Nuo kosmoso ir mūsų akių jį skiria keliolikos, o gal ir keliasdešimties, kilometrų storio ledo sluoksnis, taigi bent kol kas apie vandenyno savybes galime spręsti tik iš netiesioginių įrodymų. Vienas jų – čiurkšlės, kurios kartais veržiasi pro į...
Jupiterio palydovas Europa po stora ledo pluta turi vandenyną, kuriame vyksta įdomios cheminės reakcijos ir gal net gali egzistuoti gyvybė. Viena iš medžiagų, naudingų gyvybei, yra deguonis – tai labai reaktyvi molekulė, galinti suteikti energijos įvairiems gyviems organizmams.
Visai gyvybei Žemėje būtinas vanduo. Ir net jei kai kuri gali be jo egzistuoti, veistis ir daugintis – niekaip. Ieškant gyvybės už Žemės ribų, dažniausiai irgi laikomasi požiūrio, kad jai reikės vandens. Bet ne visada: nors jai dėmesio skiriama mažiau, neatmetama ir hipotezė apie visiškai kitokia bi...
Saulės sistemoje, už Žemės ribų, esama daugybės urvų. Vien Mėnulyje priskaičiuojama keli šimtai galimų urvų angų, Marse – virš tūkstančio, o Saturno palydove Titane – daugiau nei du tūkstančiai. Pridėjus Cererą, Enceladą, Europą, Tritoną, Plutoną ir Charoną, skaičius viršija 3500.
Kai kalbame apie nežemiškos gyvybės paieškas už Saulės sistemos ribų, paprastai dėmesys kreipiamas į planetas, panašias į Žemę: uolines, galinčias turėti paviršinio vandens ir atmosferą. Būtent atmosferos stebėjimai bus pagrindinis gyvybės pėdsakų paieškų metodas artimiausioje ateityje.
Ar gali būti, kad senoviniai Marso organizmai mito akmenimis? Turint omeny, kad kol kas apskritai nežinome, ar ten kada nors buvo gyvybės, tvirtai atsakyti į šį klausimą negalime. Bet tai nesustabdė mokslininkų, kurie išnagrinėjo, kokį poveikį tokie mikroorganizmai galėjo turėti Marso uolienoms.
Tyrėjai trečiadienį pranešė pastebėję vandens garų, pasklidusių aukštai plonoje Marso atmosferoje ir suteikiančių naujų užuominų, ar Raudonojoje planetoje kadaise galėjo būti gyvybės.
„Aš manau, kad yra šansas, jog egzistuoja gyvybė už Žemės ribų, nes mūsų planetoje nėra nieko unikalaus“, – pasakoja profesorius emeritas, buvęs NASA JPL direktorius Charles Elachi. Anot jo, nežemiška gyvybė gali slėptis net ir Saulės sistemoje.
Ne vieną dešimtmetį JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kaupta medžiaga apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO) pagaliau tapo prieinama visuomenei.
