Iš kadaise saugių namų – tik nuolaužos pakrantėje
Izoliuotoje pakrantėje Aliaskos šiaurės vakarinėje dalyje stovi rąstinė trobelė, kol kas vis dar atlaikanti stiprėjančias audras ir kylantį vandens lygį. Prieš dvidešimt metų ją pastatė Rossas Schaefferis iš inupiakų bendruomenės Kocebu miestelyje (Aliaskos inupiakų kalba vadinamame Qikiqtaġruk).
Kocebu – vienintelis miestelis trijų kilometrų spinduliu, turintis savo aerodromą. Čia gyvena vos trys tūkstančiai žmonių, tačiau šiame atšiauriame pasaulio kampelyje tai prilygsta tikram bičių aviliui. Norėdamas pabėgti nuo žmonių ir to lengvo chaoso, Rossas mėgsta pabėgti į savo trobelę, ypač pavasarį, kai patvinsta netoliese esanti upė ir atkertą ją nuo civilizacijos.
„Tai nuostabi vieta“, – šypsosi Rossas. Tik praeitais metais jis buvo priverstas savo trobelę pakelti mažiausiai 60 centimetrų nuo žemės – pradėjo kelti pavojų vis akiplėšiškiau artėjantis vandenynas. Ant siauro sausumos ruoželio, kurį daugiausia sudaro padrikas žvyras, įkurdintam statiniui galingos vandenyno bangos tampa pernelyg grėsmingos.
„Po kelerių metų vandenynas greičiausiai ją pasiims“, – konstatuoja Aliaskos vietinis. Toks pats likimas gresia ir kitiems vietovės pastatams. Jie jau naikinami. Rossas savo akimis matė, kas liko iš kadaise saugių namų (juos suardė vanduo) – tik nuolaužos pakrantėje.
Bijo abu broliai
Rossas ir jo brolis Bobby, kuris taip pat gyvena Kocebu miestelyje, kiekvieną dieną mato, kaip kinta pasaulis. Klimato kaita tirpdo ledą, kuris jiems reikalingas kelionėms ir medžioklei. Ji taip pat keičia pakrantės veidą ir kenkia laukinei gamtai.
Šimtus metų inupiakų genties žmonės taikėsi prie gyvenimo itin atšiauriomis sąlygomis, bet šiandien dauguma jų – tokie kaip Rossas ir Bobby. Jie labai nerimauja dėl to, kokiu tempu įsibėgėjusi klimato kaita, ir kuo dėl to rizikuoja jų bendruomenė. Baiminasi, ko dar gali netekti.
Broliai gimė kone iš karto po Antrojo pasaulinio karo – Rossas 1947 metais, o Bobby 1949 metais. Nuo tada su didžiuliu dėmesiu net smulkiausioms detalėms, ko išmoko iš savo tėvo, nuolat stebi ir analizuoja aplinkui vykstančius pasaulio pokyčius.
Šylantis klimatas ir kylantis vandens lygis baugina abu brolius. „Pastaruosius penkiasdešimt metų stebime didelio masto ledo nykimą“, – sako Bobby. Broliai daug prisidėjo prie šiais metais publikuoto mokslinio tyrimo, analizavusio, kokią įtaką klimato kaita šioje vietovėje daro medžioklei.
Šiauriausiai esantis Žemės regionas – Arktis – šyla maždaug du kartus greičiau nei likęs pasaulis. Ten gyvenantys čiabuviai, įskaitant ir inupiakus, o Kanadoje ir Grenlandijoje – inuitus, pastebi drastiškų savo aplinkos pasikeitimų, neabejotinai aukštyn kojomis verčiančių visą kultūrinį ir kasdieninį gyvenimą.
Apstu mokslinių įrodymų, kad dėl klimato kaitos kyla vandens lygis, ir Arktyje tirpsta ledynai, tačiau čiabuviai apie tai sužino ne iš publikacijų, o regi savo akimis. Rossas aiškina, kaip pokyčiai pačioje pirminėje stadijoje akivaizdūs pirmiausia tik tiems, kurie daugybę metų diena iš dienos stebi pakrantę ir ją pažįsta geriau nei artimą žmogų. Pavyzdžiui, netoliese Kocebu susiformavo naujas kanalas.
„Vanduo ima viršų“, – atsidūsta jis. O vandenyną dengiantis ledas, kuris seniau tvirtai sukaustydavo pakrantę, šiandien žymiai trapesnis, plonesnis ir pavojingesnis.
Išgyvena iš medžioklės
Medžiodami inupiakai, kaip ir straipsnio herojai broliai Rossas ir Bobby, žiemą ledu neretai įveikia didžiulius atstumus. Būtent ledas jiems leidžia medžioti tokias gyvūnų rūšis kaip, pavyzdžiui, barzdotieji ruoniai. Tik vanduo prie Rosso trobelės jau nebeužšąla taip, kaip anksčiau. Dabar ledas driekiasi tik gerą kilometrą gilyn į sausumą, o tai, anot čiabuvių, nenormalu.
„Ledas turėtų dengti visą įlanką“, – paaiškina vietinis. Pastaraisiais metais Rossas praktiškai nebemedžioja ant ledo, o tam yra kelios priežastys: arba to ledo paprasčiausiai nėra, arba jis per plonas saugiam judėjimui. Vyras žino ne vieną liūdną istoriją apie tokiomis aplinkybėmis žuvusius gretimų miestelių gyventojus.
Nors didesniuose šiaurinės Aliaskos miestuose galima maisto prekių parduotuvėse įsigyti ko tik nori, dauguma vietinių po šiai dienai priklausomi nuo medžioklės kaip pagrindinio prasimaitinimo šaltinio. Rossas savo pakrantės trobelėje taip pat kaupia laukinių gyvūnų mėsos atsargas. O Bobby prisimena, kokia svarbi medžioklė buvo jų tėvui.
„XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį jis dar beveik 100 proc. buvo priklausomas nuo paties parūpinamo maisto“, – paaiškina straipsnio herojus.
Paskui Schaeffersai buvo priversti stebėti, kaip klimato kaita neigiamai veikia jiems iki skausmo pažįstamas gyvūnų rūšis, pavyzdžiui, barzdotuosius ruonius. 2018 ir 2019 metų žiemos buvo prastos – teritorijoje, kur įprastai poruojasi ruoniai, trūko ledo, prisimena Bobby. Tai reiškia, kad gyvūnai, lede rausdami guolį, susiduria su rimtais sunkumais.
„Žala nenusakoma. Guolius teko ruoštis ploname lede, jie nebuvo apsaugoti, tad lapės ir kiti plėšrūs gyvūnai medžiojo jų jauniklius“, – pasakoja Bobby.
Drastiškas ledo stygius kelia didžiulę grėsmę barzdotiesiems ruoniams įvairiuose Arkties teritorijose, nors šie žinduoliai itin ištvermingi ir geba prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų.
Pokyčiai pastebimi plika akimi
Rossui nerimą kelia ir dar vienas dalykas: išaugęs gėlo vandens kiekis, po smarkių pavasario ir vasaros liūčių patenkantis į vandenynus.
Nuo senų laikų inupiakai orą spėjo pagal vėjo krypties pasikeitimus. „Dabar labai dažnai pučia pietų ir pietryčių vėjai“, – sako Rossas. Anksčiau vasara trukdavo keturis mėnesius, o dabar šiluma užsibūna ir pusę metų, priduria Bobby.
Šyla ir Aliaską supantys vandenys. Nors oro temperatūra ir nukrinta žemiau nulio, vanduo atsisako šalti. „Kai spaudžia 20-30 laipsnių speigas, vanduo turėtų užšalti, bet taip nenutinka“, – teigia Rossas priduria: jeigu seniau buvo galima gana tiksliai nuspėti, kurios vandenyno dalys ir kada užšals, šiandien to padaryti paprasčiausiai neįmanoma.
Šie pokyčiai vietos laukinei gamtai svarbūs dėl daugybės priežasčių. Šylantis vanduo keičia žuvų judėjimą, pastarasis turi didelės įtakos jomis besimaitinantiems gyvūnams ir paukščiams, įskaitant tripirščius kirus. Mokslininkai dokumentuoja šiuos pokyčius Aliaskoje, tačiau akyliems aplinkos stebėtojams, tokiems kaip Rossas, jie badė akis jau kurį laiką. Paukščiai nebeperi ten, kur perėdavo anksčiau, o ieškant maisto, tenka įveikti didesnius atstumus.
„Žuvys keliauja tolyn nuo šiltesnių teritorijų, renkasi didesnį gylį“, – paaiškina Rossas.
Bobby prisimena, kaip tėvas pastebėdavo su laiku besikeičiančias dominuojančias laukinės gamtos rūšis, pavyzdžiui, miestelio teritorijoje pastebėdavo vabzdžių, kurių iki tol ten nebuvo matęs.
Panašia patirtimi gali pasidalinti daug žmonių visame pasaulyje. Kai kurios gyvūnų rūšys tampa įprastos ten, kur anksčiau niekada nekeldavo kojos, o kitos paprasčiausiai išmiršta. Pasaulyje sumažėjo daugybės drugelių rūšių populiacija, o tokie pokyčiai dažniausia būna nulemti ne ko kito, o būtent klimato kaitos.
Bobby ir Rosso pasaulis vis dar gali pasigirti gausiais ištekliais, o jų bendruomenė laikosi išvien tarsi kumštis. Tik situacija, apie kurią kalba broliai, kelia rimtą nerimą.
Labiausiai baugina pokyčių, kuriuos įvardija broliai, sparta. „Kažkodėl niekas to neskuba vertinti kaip nepaprastosios padėties. Su savo vaikais daug apie tai kalbuosi“, – sako Bobby. Vietinio teigimu, labai sunku prognozuoti, kas laukia inupiakų ateityje, o galimi variantai kaip reikiant baugina: „Ar tik nebūsime tie, kurie išnyks“.
Klimato kaita „čia gyvenantiems žmonėms kelia siaubą“, sako Rossas ir primena jau visiems žinomą tiesą: būtina padaryti viską, ką galime, kad klimato kaita būtų suvaldyta.
„Turime ties šiomis pastangomis sutelkti visą savo dėmesį ir kuo greičiau. Jeigu to nepadarysime, po šimto metų daugumos iš mūsų čia nebebus“, – žodžių į vatą nevynioja Aliaskoje gyvenantis inupiakas.