– Tvariai gyventi dabar – tarsi madinga. Kažkas plastiko nenaudoja, kažkas daiktams antrą gyvenimą suteikia. Tačiau ar tai yra esmė?
– Visą laiką sakiau ir sakysiu, kad superstebuklingi globalūs pokyčiai savaime niekada neatsitiks. Joks superherojus iš dangaus nenusileis ir nuo klimato kaitos krizės, globalių pasikeitimų dėl planetos išteklių pereikvojimo neišgelbės. Globalus pokytis – tai 7 mlrd. mažų pokyčių suma. Tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas kažką padaryti: pasirinkti tam tikrą paslaugą ar produktą, ką nors vartoti ar nevartoti. Mažos pasaulinės dėlionės dalelytės sumuojasi ir tada įvyksta laukiami globalūs pokyčiai. Labai svarbu suvokti, kad didysis globalusis sprendimas, kuris gali išgelbėti žmoniją, yra ne kas kita, o kiekvieno mūsų – 7 mlrd. gyventojų – mažas prisidėjimas. Tai žinutė, kurią visą laiką visiems sakau skaitydamas pranešimus konferencijose. Studentams kasdien kartoju: nėra recepto pasauliui – yra receptai žmonėms.
Dabar gyvename geologinėje epochoje, kuri vadinama Antropocenu, t. y žmogaus era. Žmogus labiausiai keičia, eikvoja planetą ir daro geologinius pokyčius. Antropoceno era yra itin susijusi su didžiule tarša, anglies dioksido emisijų išmetimais, medžiagų eikvojimu, vartojimu, bioįvairovės mažėjimu. Su tuo kovoti arba daryti pokyčius galima pačiose įvairiausiose srityse. Vieni kažką kuria iš antrinių žaliavų, kiti remontuoja elektroniką, dar kiti sodina medžius ar bando išsaugoti sengires. Kiekvienas atranda savo kelią į tvarumą, randa būdą prisidėti.
Didelė problema, apie kurią reikia kalbėti, – milžiniškas žaliavų eikvojimas, jų greitas praradimas vertės grandinėse. Skatinant medžiagų pakartotinį naudojimą ar perdirbimą, didelę reikšmę turi pakuočių sektorius. Pakuotės, kurių vartojame didžiulius skaičius, yra produktas, kuris, parsineštas iš prekybos centro namo, yra praktiškai švari antrinė žaliava. Tačiau netinkamai išrūšiuota ji pabaigia savo gyvenimą atliekų deginimo krosnyje arba sąvartyne, o taip prarandama antrinės žaliavos vertė. Tada mums vėl reikalingi nauji ištekliai, iškasenos tam, kad išgautume medžiagas ir pakuotei gamintume naujas pirmines medžiagas.
Antropoceno eroje, kurioje gyvename, susiduriame su didžiojo greitėjimo reiškiniu. Kuriame technologijas, modernizuojame ir skaitmenizuojame gamybos procesus tam, kad galėtume kuo efektyviau ir kuo daugiau visko pagaminti. Uždirbame daugiau pinigų, tad norime ir daugiau vartoti. Vartojame daugiau, tad natūraliai reikia dar daugiau gaminti, nes visą laiką poreikiai yra didesni už galimybes. Tada dar didiname gamybos našumą. Ir štai čia susiduriame ne tik su tarša, kuri sukeliama didėjančių gamybos mastų, bet ir medžiagų, žaliavų trūkumu, o būtent tai privers sustoti nuolatos augantį gamybos-vartojimo pagreitį.
Europos Komisija (EK) yra sudariusi kritinių medžiagų sąrašą, kuris ilgėja vos ne dienomis. Kai COVID-19 pandemija ar geopolitinės situacijos pokyčiai sutraukė pasaulines tiekimo grandines, pajutome žaliavų, medžiagų trūkumą ir elektronikos, ir statybos pramonėje. Iš čia atsiranda sutrikusios globalios tiekimo grandinės, žaliavų deficitas, augančios energetikos kainos, stojanti gamyba ir t.t. Šios problemos padiktavo spartesnį tokių koncepcijų kaip žiedinė ekonomika diegimą.
Žiedinė ekonomika yra sistema, kai medžiagas, esančias apyvartoje, bandome išsaugoti pakartotinai panaudojant, perdirbant, remontuojant gaminius, prailginant jų naudojimo laiką siekiant, kad jie generuotų kuo mažiau atliekų ir kad medžiagos kuo ilgiau cirkuliuotų mūsų kasdienėje apyvartoje. Šiuos dalykus ne šiaip sau kažkas sugalvojo. Problemos priežastis yra besaikis ir neatsakingas žaliavų eikvojimas.
– Kaip susidoroti su padariniais?
– Yra daug labai įvairių strategijų: ekologinių gaminių projektavimas, daiktų gyvavimo laiko prailginimas, remontavimas, antrinis naudojimas, dalijimosi platformos, paslaugų teikimas vietoje produktų ir t.t. Didelis dėmesys sutelktas ir į antrinių medžiagų išgavimą iš atliekų srauto. Mūsų buitinių atliekų šiukšliadėžėse pagal tūrį 40 proc. sudaro bioskaidžios atliekos ir 60 proc. – pakuočių medžiagos.
Yra du keliai: viską galime mesti į vieną komunalinį konteinerį arba galime rūšiuoti – bent atskirti pakuotes nuo kitų bioskaidžių atliekų.
Pavyzdžiui, 2020 m. Kaune iš viso surinkto komunalinio atliekų srauto į sąvartyną buvo pašalinta apie 22 proc. atliekų – 25 tūkst. t. 33 proc. buvo sudeginta deginimo įrenginiuose, o perdirbta – 45 proc. medžiagų. Bet perdirbtų medžiagų didžiąją dalį sudarė techninis kompostas – po biologinio skaidymo proceso skirtas sąvartynams perdengti likęs produktas.
Realiai skirtų perdirbti medžiagų komunaliniame sraute tėra nuo 1 iki 2 proc. Todėl, kad jos yra suterštos, sugadintos ir keliauja į atliekų deginimą. Deginimas ar sąvartynas yra tas pats – mes prarandame medžiagų vertę ir generuojame taršą. Atliekų deginimo metu į atmosferą išmetama tūkstančiai tonų šiltnamio efektą sukeliančio anglies dioksido. EK yra pasakiusi, kad atliekų deginimas ir sąvartynai nėra žiedinės ekonomikos dalis.
– Ką galėtume padaryti, kad surinktume daugiau perdirbamų medžiagų, kurių labai trūksta?
– Jeigu buitinių atliekų šiukšliadėžėje turėtume bent du skyrius – pakuočių ir virtuvės atliekoms, iš pakuočių atliekų jau galėtume švariam perdirbimui išrinkti virš 60 proc. medžiagų. Nuo 1–2 proc. perdirbamų medžiagų atskyrimo iš mišrių komunalinių kiekis šoktelėtų iki 60 proc. Kai sumetame viską į vieną šiukšliadėžę, užpilame kokio aliejaus iš keptuvės, dar kažko, tos atliekos tampa nebeperdirbamos. Kitaip sakant, patys jas sugadiname.
Reikšmingas sprendimas būtų kiekvienoje virtuvėje po kriaukle iš atliekų srauto atskirti bent pakuotes, nerūšiuojant atskirai popieriaus, stiklo ir plastiko. Tiesiog paprastas sprendimas: pakuotė – ne pakuotė. Tai jau labai stipriai padidintų galimybę medžiagoms išgauti. Aišku, jei atskirsime atliekas pagal frakciją – atskirai popierių, stiklą, plastiką – bus dar didesnis efektas.
Antrinių žaliavų trūkumas yra didžiulis. Perdirbamo PET kaina rinkoje jau beveik metus didesnė už pirminį PET. Antrinio polietileno, polipropileno kaina irgi beveik susilygina su pirminio. Popieriaus atliekos antriniam perdirbimui irgi yra deficitas. Kai kur dėl didelio trūkumo antrinė žaliava kainuoja tiek pat arba netgi yra brangesnė nei pirminė žaliava. Mes negalime iš komunalinio srauto išgauti antrinių žaliavų, nes atliekos užterštos, netinkamos perdirbti, laiku neišrūšiuotos ir neatskirtos.
Kaunas pastaraisiais metais labai daug investavo į modernias antrinio rūšiavimo šiukšliadėžes, į modernius požeminius konteinerius, stengdamasis sudaryti miestiečiams galimybę rūšiuoti. Rūšiavimo situacija iš tikrųjų gerėja. „Kauno švara“ vis daugiau ir daugiau antrinių žaliavų išima iš antrinių žaliavų konteinerių, kurie tapo prieinamesni miestiečiams. Tačiau kiekis vis tiek nėra toks didelis, koks yra antrinių žaliavų poreikis. Įmonės, kurios gamina produktus iš popieriaus celiuliozės, importuoja celiuliozę – vietinės trūksta, makulatūros nesurenka. Tai didelis iššūkis. Pagal ES atliekų tvarkymo strategiją į sąvartyną jau 2030 m. mes iš viso neturėtume nieko šalinti. Taip pat yra tikslas mažinti sudeginamų atliekų kiekius ir didinti antrinį panaudojimą.
Tad pats svarbiausias dalykas ir vaistas nuo visų problemų – kiekvieną kartą paklausti savęs: ar man iš principo reikia tos pakuotės, ar reikia papildomo celofaninio maišelio, ar popierinio? Prevencija – atsakingas vartojimas ir sąmoningas vengimas sukurti atliekas – sprendžia didelę atliekų tvarkymo problemą. Jeigu nesugeneruojame atliekų, tai ir tvarkyti jų nereikia.
– Minėjote 2020-ųjų skaičius. Klausimas – kaip situacija keičiasi palyginti, tarkime, su tuo, kas buvo prieš dešimtmetį? Ar yra progresas į gerą?
– Mes iš tikrųjų galime matyti progresą. Kaip situaciją iliustruoja Kauno miesto strateginės plėtros plano 2015–2022 m. ataskaitos duomenys, iki 2018 m. komunalinių atliekų kiekis augo, 2019–2020 m. mažėjo.
Kalbant apie surinkimo tendencijas – rūšiavimo varpelius, kuriuos komunalininkai meiliai vadina teletabiais – iš jų antrinių žaliavų surinkimas po truputėlį irgi didėja. Ypač didėjimas fiksuotas tada, kai buvo įrengta virš 200 modernių rūšiuoti pritaikytų požeminių konteinerių visame Kauno mieste. Natūralu, kad tada, kai prie namų yra rūšiavimo konteineriai, žmogui atsiranda ir motyvacija rūšiuoti – jam nereikia dėti atliekų į automobilį ir vežti į kitą rajono ar kvartalo galą, ieškoti spalvotų teletabių.
Tikiu, kad prie teigiamų pokyčių prisideda ir ugdymas mokyklose, darželiuose – aplinkosauginis švietimas pastaruoju metu yra gana intensyvus. Vaikai moko tėvus, sako: „Ne, ne, ne, tėveliai, negalima visko mesti į šiukšlių dėžę, mane mokė, kad reikia kitaip.“ Ir tai iš tiesų duoda rezultatą, jaučiasi augantis aplinkosauginis švietimas, sąmoningumas.
Įmonės ir organizacijos vis dažniau skambina į „Kauno švarą“ ir prašo pastatyti atskirus rūšiavimo konteinerius. Tad matome socialiai atsakingo verslo apraiškų.
Tik man kelia nerimą didelis noras – gal net nacionaliniu mastu – kišti viską į krosnį, didinti atliekų deginimo mastus, kas iš principo irgi demotyvuoja rūšiavimą, griauna sistemą. Sudeginti potencialias žaliavas, išmesti tūkstančius tonų anglies dioksido per kaminą – nėra tvari atliekų tvarkymo alternatyva.
– Nekenksmingas aplinkai pakuotės – apie tai turėtų galvoti pramonė? Tai yra realybė ar ateitis?
– EK pakeitė ES pakuočių ir atliekų tvarkymo direktyvą, atsirado ES Plastikų strategija, kuri įvedė griežtus ribojimus kai kuriems plastiko produktams. Vadovaujantis ja, pirmas dalykas yra hierarchija, kuria turi vadovautis gamintojai. Visų pirma jie turi paklausti: „Ar galiu išvengti kokios nors pakuotės, pakuotės elemento ar medžiagos?“ Jeigu galiu, turiu jos vengti. Jeigu vis dėlto naudoju pakuotes, tai pirmas klausimas: „Ar galima naudoti daugkartinio naudojimo pakuotes?“ Kitaip sakant, ar yra galimybė, atsižvelgiant į logistiką, tiekimą, naudoti daugkartines pakuotes? Jeigu yra galimybė – puikus pasirinkimas. Jeigu nėra tokios galimybės, tuomet reikia gaminti tokias pakuotes, kurios būtų optimaliai išpildytos ir su minimaliu medžiagų kiekiu – optimizuotos. To reikalauja tiek direktyva, tiek įstatymai.
Taip pat reikia galvoti, kad pakuotės medžiagos būtų perdirbamos. Didelė problema, dėl ko daug pakuočių atliekų, surenkamų komunaliniame sraute, keliauja į deginimo įrenginius ir negali būti perdirbamos, ne tik tai, kad jos užterštos, bet ir tai, kad daug pakuočių, ypač plastiko, yra daugiasluoksnės – kompozitai. Daugiasluoksnis plastikas, iš trijų keturių įvairių medžiagų sulydytas į vieną, negali būt perdirbamas.
Nuo Naujųjų metų Lietuvoje sugriežtėjo ir pasikeitė atliekų tvarkymo tarifai ir gamintojai, importuotojai, kurie tiekia į rinką daugiasluoksnių arba kombinuotų neperdirbamų pakuočių, už jų sutvarkymą, pagal išplėstinės gamintojo atsakomybės principą, turi mokėti, berods, net šešis kartus daugiau nei tie, kurie tiekia pakuotes iš homogeninių, t.y. iš vienos medžiagos pagamintų perdirbamų pakuočių.
Jeigu matome, kad mūsų pakuotė negali būti perdirbama, tai galbūt galima padaryti ją tokią, kad būtų bioskaidi. Pavyzdžiui, dažnai plastiko pakuotės yra homogeninės, bet suterštos maisto produktais. Tai vienas iš pasirinkimų, prie kurio intensyviai dirba mano vadovaujamas KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centras – kuriame naujas medžiagas, kurios būtų iš popieriaus celiuliozės, su jos skaidymą skatinančiais biologinės kilmės komponentais. Supakavus maistą į tokią pakuotę, net jei ji užteršta riebalais arba maistu, patekusi prie maisto atliekų ji susikompostuotų kaip maistas. Pagal standartų reikalavimus per 180 dienų (ar net greičiau) pakuotė taptų kokybišku kompostu. Tai irgi viena iš tendencijų pakuočių medžiagų srityje.
– Tačiau tai ateitis? To dar nėra?
– Tai yra labai netolima ateitis – metai kiti. Tai – ne raketų mokslas. Ant KTU laboratorijų stalų jau yra prototipai. Rinka, teisiniai reikalavimai keičiasi, ir tai yra neišvengiamybė.
Pavyzdžiui, mūsų šalies plastiko pramonės įmonės labai intensyviai dirba, ieškodamos technologinių sprendimų, kurie leistų kuo daugiau antrinio – perdirbto – plastiko panaudoti gamybai pakuočių, kurios galėtų turėti sąlytį su maistu. Šiuo metu antrinis plastikas negali liestis su maistu, nes negalime atsekti jo ankstesnio kelio ir būti tikri dėl maisto saugumo. Tačiau, pavyzdžiui, PET butelių gamintojai sugalvojo ir pritaikė technologijas, kai vidinis butelio sienelės sluoksnis pučiamas iš pirminio PET, o išorinis – iš antrinio. Taip galima apie 50 proc. medžiagos plastikiniame buteliuke naudoti antrinio, perdirbto PET ir turėti saugų sąlytį su maistu. Taip jau daroma. Rinka transformuojasi, nes to reikalauja teisinis reguliavimas, atliekų tvarkymo išlaidos ir vartotojų sąmoningumas. Tai trys skatinamieji veiksniai, kurie ir yra paskata kurti inovacijas šioje srityje.
– Ir kurie veda mus, iš esmės, ekologiškesnio gyvenimo link?
– Nevadinčiau to ekologiškesniu gyvenimu, turime kalbėti apie tvaresnius sprendimus. Nes tvarumas arba darnumas – tai ne tik ekologija. Tai yra ekologija, ekonomika ir socialiniai aspektai viename. Trys dedamosios, į kurias turime žiūrėti visą laiką priimdami sprendimus. Verslas turi būti palankus aplinkai, taip pat ekonomiškai efektyvus ir socialiai atsakingas. Mes galime naudoti, sakykime, biopolimerus ir gaminti plastikus iš organinių medžiagų, bet tam naudosime išteklius, auginsime kultūras šalyse, kuriose yra skurdas ir maisto trūkumas, tai kelia socialinių problemų. Turime ieškoti pusiausvyros. Ir įmonės ieško tvarių sprendimų, žiūri į ekonominį efektyvumą: mažina išlaidas – taršos aplinkosauginių mokesčių, atliekų tvarkymo mokesčių, sėkmingiau parduoda produktus, taikosi į atsakingesnį vartotoją. Yra kompleksas argumentų, kurie transformuoja rinką. Tai vienaip ar kitaip galų gale vis tiek apsimoka, jeigu nori išlikti besikeičiančiame pasaulyje.