Kenksmingos medžiagos iš jūros kaupiasi žmogaus organizme, o jų keliama žala tebėra tyrinėjama: visa tai dėl vieno dalyko

Šiandieninę taršą plastiku mokslininkai prilygina biocheminiam ginklui, apie kurio poveikį ateities kartoms dar žinome nedaug. Milijonai tonų biologiškai nesuyrančio mikroplastiko kasmet nusėda vandens telkiniuose, jo aptinkama maiste ir geriamajame vandenyje. Nors įsivaizduoti šiuolaikinę pramonę be plastiko neįmanoma, pastaraisiais metais vis daugiau gamintojų reaguoja į problemą atsisakydami ilgus metus taikytų žalingų plastiko naudojimo įpročių ir ieškodami naujų, anksčiau negirdėtų sprendimų.

Mikroplastiku vadinamos plastiko dalelės, kurių skersmuo nesiekia 5 milimetrų. Ore, vandenyje ir maiste esančias mikroplastiko daleles mokslininkai vadina „po pasaulį keliaujančiu biocheminiu ginklu, galinčiu išprovokuoti pasaulinę pandemiją”.

Didžiausią problemą kelia tai, jog į aplinką patekęs mikroplastikas biologiškai nesuyra, o augantys jo kiekiai lemia nuolatinę ekosistemų ir maisto grandinių taršą. Skaičiuojama, jog kasmet į vandenynus patenka apie 14 milijonų tonų mikroplastiko.

Pastaruoju metu mokslininkai pateikia vis daugiau duomenų apie kenksmingą mikroplastiko poveikį žmogui. Vienas iš naujausių Tel Avivo universiteto tyrimų atskleidė, jog vandenynuose esantis plastikas veikia kaip toksiškų organinių medžiagų magnetas. Prie vandenyne esančių plastikų prilipę toksinai patenka į maisto grandinę per žuvis, kurias vartoja žmogus. Taip kenksmingos medžiagos kaupiasi žmogaus organizme, o jų keliama žala tebėra tyrinėjama.

Kenksmingas vandenynuose nusėdančių mikroplastiko dalelių poveikį vandens organizmams tiriantys mokslininkai jau yra nustatę, jog tarša mikroplastiku lemia vandens organizmų audinių pažeidimą, sumažėjusį augimą, o kai kuriais atvejais ir mirtį.

Skalbimo metu keliamą plastiko taršą sprendžia naujos technologijos

Neseniai „Science Daily“ paskelbtame vandens ekosistemos tyrime įvardijama, jog šiuo metu į vandens telkinius visame pasaulyje kasmet patenka nuo 24 mln. iki 34 mln. tonų plastiko atliekų, kurios ilgainiui suyra į mikroskopines plastiko daleles. Pagrindiniai taršos mikroplastiku šaltiniai – transporto priemonių padangos, plastiko peletės ir tekstilė.

Didelė mikroplastiko taršos dalis sukuriama skalbimo metu – nuo sintetinių audinių atsiskiriantys plastiko plaušeliai per nuotekų sistemą patenka į vandenis ir juos užteršia.

Vis dėlto, rinką vis labiau veikiant tvarumo idėjoms, gamintojai priversti ieškoti aplinką tausojančių sprendimų. Kaip vieną iš jų „Delfi“ kalbintas „Electrolux“ buitinės technikos ekspertas Ignas Bernotas įvardija mikroplastiko filtrą, kuris surenka daugumą mikroplastiko dalelių, įprastai skalbimo metu pašalinamų su bendromis nuotekomis.

Atlikti bandymai skalbiant polimedvilnės ir poliesterio turinčius audinius 40^oC temperatūroje parodė, jog ši technologija leidžia surinkti iki 75 proc. mikroplastiko plaušelių, didesnių nei 45 mikronai. Didžiąją dalį prietaiso sudaro perdirbtas plastikas.

„Sintetiniai rūbai savo sudėtyje turi mikroplastiko, kuris atsiskiria skalbimo metu. Todėl sukūrėme prietaisą, kuris surenka mikroplastiką, kai yra prijungiamas prie bet kokios skalbimo mašinos. Tyrimai rodo, kad žmonėms tvarumas yra svarbus, todėl manau, kad toks prietaisas turi potencialo ir ženkliai prisidės prie ekologiškumo“, – teigia jis.

Prietaisų gamyboje – vis daugiau perdirbto plastiko

Tvarūs pokyčiai elektronikos gamyboje neapsiriboja aplinką tausojančių prietaisų kūrimu. Kalbėdamas apie tvarumo pokyčius elektronikoje, „Electrolux“ vadovas Baltijos šalims Gintautas Vaitekonis prisimena, jog prieš maždaug 20 metų vienas svarbiausių elektronikos prietaiso pasirinkimo kriterijų buvo elektros ir vandens sąnaudos. Tačiau paskutinį dešimtmetį vis daugiau dėmesio atkreipiama ne tik į mažesnes energijos sąnaudas, bet ir į prietaiso kelią, kuriuo jis pasiekia vartotoją.

G. Vaitekonis išskiria dvi pagrindines sritis, kuriose šiuo metu ryškiausiai matomi tvarumo pokyčiai – komponentų pasirinkimas ir gamybos procesas.

„Gamyboje naudojame 15 kartų daugiau perdirbto plastiko, nei prieš 10 metų, kuris sudaro 7 tūkst. tonų – tai didelis, ženklus skaičius. Kai kuriuose prietaisuose, pavyzdžiui, indaplovėse, perdirbtas plastikas sudaro iki 29 proc., siurbliuose – iki 75 proc. Pavyzdžiui, skalbyklei pagaminti sunaudojama 400 jogurto pakelių“, – sako G. Vaitekonis.

Poveikį aplinkai gamintojai siekia sumažinti ne tik rinkdamiesi gamybos komponentus iš pakartotinai naudojamų žaliavų, bet ir gamybos procese pasitelkdami atsinaujinančius energijos šaltinius. „Iki 2030 metų esame užsibrėžę tikslą CO₂ pėdsaką sumažinti 100 proc. Bet jau dabar, lyginant su 2015 metų, kas yra neilgas laiko tarpas, jau esame pasiekę 80 proc. sumažinimą“, – pabrėžia jis.

Iš vandenynų surinkti žvejybos tinklai tampa elektros jungikliais ir lizdais

Reaguojant į vandenynų taršą plastiku, vis daugiau gamintojų ne tik skelbia apie vienkartinio plastiko mažinimą ar atsisakymą gamyboje, bet ir antrinį atliekų panaudojimą naujiems prietaisams kurti. Šiemet tarptautinė energijos valdymo bendrovė „Schneider Electric“ paskelbė apie gamyboje pritaikomą perdirbtą plastiką, surinktą iš vandenynų.

Žvejybinė įranga sudaro apie 10 proc. plastiko atliekų mūsų vandenynuose. Iš Indijos vandenyno ir Arabijos jūros surinkti poliamidinių žvejybos tinklai perdirbami į plastiką, kurį „Schneider Electric“ jau naudoja elektros jungiklių ir lizdų gamyboje.

Numatoma, kad šis gamybinis sprendimas kasmet leis surinkti apie 640 000 tonų vandenynus teršiančių žvejybos tinklų, taip prisidedant ne tik prie tvarios produkcijos kūrimo, bet ir vandenynų taršos mažinimo.

Kaip nurodo „Schneider Electric“ Marketingo projektų vadovė Baltijos šalims Šarūnė Karmonaitė, požiūris į plastiko naudojimą keičiasi ne tik prietaisų gamyboje, bet ir pakuočių pasirinkime.

„Vienas iš bendrovės įsipareigojimų – iki 2025 metų atsisakyti vienkartinio plastiko pirminėje ir antrinėje pakuotėje ir naudoti perdirbtą kartoną. Kitas pavyzdys – perėjimas nuo baltų iki rudų pakuočių. Jos nebėra baltinamos, nes balinimo metu sunaudojama labai daug vandens bei chemikalų, naudojamas perdirbamas kartonas. Perėjimas nėra sekundinis, nes didžioji dalis fabrikų vis dar turi dideles atsargas senųjų pakuočių. Šiuo metu baigiama naudoti, kas jau yra, kad pakuotės nebūtų tiesiog išmetamos, ir pamažu gaminamos naujos“, – teigia Š. Karmonaitė.