Susitarta dėl šešių temų
Jau yra paskelbtas galutinis susitarimo tekstas, kuris buvo rengiamas bendrakūros būdu, įtraukiant į šį procesą didelį skaičių skirtingas pažiūras ir patirtį turinčių suinteresuotų asmenų, visuomenės grupių.
Asociacijos „Gyvo žalio“ vadovė Monika Peldavičiūtė teigia, kad rengiant NMS dalyvavo apie 40 skirtingų organizacijų ir beveik 400 dalyvių. Diskusijos dėl turinio vyko 150 įvairaus formato renginiuose.
Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas pabrėžia, kad NMS tikslas buvo sukurti nacionalinį dokumentą, įtvirtinantį bendras nuostatas dėl ilgalaikės, nuoseklios ir subalansuotos miško politikos krypčių.
Jis akcentuoja, kad iš devynių susitarimo grupių, nagrinėjusių atskirus miškų vizijos klausimus, trys nesugebėjo sutarti dėl vientiso jiems pavestų klausimų teksto. Nebuvo sutarta dėl visoms pusėms priimtinų formuluočių tokiose temose:
- įvairialypių miškų naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas,
- geresnė biologinės įvairovės apsauga miškuose,
- miškų teikiamos ekonominės naudos padidinimas.
„Iš dalies tai lėmė jau pačioje pradžioje, koordinacinės grupės sudarymo laikotarpiu atsiradęs negebėjimas subalansuoti, suderinti kiekybine prasme skirtingų interesų ir jų reiškėjų“, – svarsto jis.
R. Lapinskas atkreipia dėmesį, kad susitarimai vis dėlto pasiekti likusiose šešiose temose:
- su miškais susijusių mokslo ir mokymo sistemų vystymas,
- privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykis,
- miškų sektoriaus atvirumas, išsamesnis visuomenės informavimas bei įtraukimas į sprendimų priėmimą,
- stabilių ir klimato kaitai atsparesnių miškų formavimas, didesnis anglies kaupimas ir miškingumo didinimas,
- miškų socialinės kultūrinės vertės atskleidimas ir padidinimas,
- su miškais susijusių sektorių darbuotojų padėties gerinimas.
Dėl ko konkrečiai sutarta?
Kaip teigia Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė, Nacionaliniame miškų susitarime yra pasiekti svarbūs susitarimai, kurie turi būti įgyvendinti, t. y. perkelti į teisės aktus. Anot specialistės, nors jie ir nėra pakankami, kad būtų išspręstos esminės problemos, jų negalima pamesti.
„Tokių sutarimų sąrašas yra gana ilgas, bet noriu išskirti kelis. Sutarta miškingumą didinti iki 40 proc., pabrėžiant, kad jis turi didėti ne bet kaip, bet formuojant įvairiarūšius ir įvairiaamžius miškus, pirmiausia miškingumą didinant ten, kur miškų labiausiai reikia. Sutarta, kad 10 proc. miškų turi būti griežtai saugomi. Pripažinta senėjančių miškų (arba kitaip – sengirių) svarba kaupiant anglį.
Patikslinta socialinio prioriteto sąvoka, išreikštinai išskiriant kultūrines ir dvasines miškų funkcijas. Sutarta, kad gyvenamųjų namų kaimynystėje esantys miškai turi būti formuojami ir tvarkomi gerinant mikroklimatą ir rekreacinės aplinkos kokybę, vykdant tausojančią miškininkystę. Numatoma sukurti mechanizmus, kad bendruomenės prioritetine tvarka galėtų išpirkti miškus ar susitarti su savininkais dėl tam tikrų veiklų (pvz., kirtimų plynai) nevykdymo“, – įvardija L. Paškevičiūtė.
Ji taip pat pabrėžia, kad NMS proceso metu pripažinta, jog trūksta balanso tarp ekologinio, socialinio ir ekonominio miškų naudojimo tikslų. Taip pat sutarta užtikrinti tardiscipliniškumą ir bendradarbiavimą planuojant miškų politiką, atliekant mokslinius tyrimus, rengiant studijų programas.
„Keisis ir tai, kokią informaciją ir kaip apie miškus bei jų būklę gausime. Labai svarbu, kad sutarta dėl ženkliai atviresnio ir įtraukesnio sprendimų ir planavimo proceso“, – akcentuoja specialistė.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė atkreipia dėmesį ir į tai, kad vienas iš svarbiausių proceso pasiekimų – skirtingų interesų grupių sutelkimas ir jų siekių išgryninimas.
„Iki nacionalinio miškų susitarimo buvo aišku, kad reikia mažiau plynų kirtimų. O šiandien politikai ir sprendimų priėmėjai gali susipažinti su iki šiol ignoruotų grupių vizijomis miškams ir susitikti su jų atstovais. Tereikia tik noro išgirsti. Pavyzdžiui, iki šiol ignoruotos grupės buvo bendruomenės, nemedieninė ekonomika, turizmas ir rekreacija miškuose. Reikia pripažinti, kad ir ekologai ar saugomų teritorijų atstovai dažnai buvo laikomi antrarūšiais. Tikiu, kad šios grupės nuo šiol bus daugiau girdimos ir pilnavertiškai įtrauktos į miškų politikos formavimą.
Nacionalinis miškų susitarimas – tik pradžia. Jis yra daugiau komunikacinė priemonė ir nėra teisės aktas. Kitas svarbus žingsnis yra teisės aktų pakeitimai, kurie turės realią įtaką Lietuvos miškų ateičiai“, – akcentuoja ji.
Žaliosios politikos instituto vadovas R. Lapinskas sako, kad nors iš devynių susitarimo grupių, nagrinėjusių atskirus miškų vizijos klausimus, trys nesugebėjo sutarti dėl vientiso jiems pavestų klausimų teksto, NMS vertina palankiai.
„Bet kokiu atveju, mano nuomone, jis kloja labai rimtus pagrindus Lietuvos miškų ateičiai, ir jei politikai toliau atsakingai pratęstų pradėtą darbą, parengdami Lietuvos nacionalinės miškų strategijos laikotarpiui iki 2050-ųjų metų įstatymą, įtvirtindami šio susitarimo nuostatas – tai būtų tas tikrasis rezultatas, kurio laukia didžioji visuomenės dalis“, – pabrėžia jis.
Išryškėjo dvi pozicijos – susitarimas yra tik dalinis
L. Paškevičiūtė akcentuoja, kad NMS proceso metu išryškėjo dvi skirtingos pozicijos ir vizijos dėl Lietuvos miškų. Viena iš jų – išlaikyti ir net sustiprinti medienos gavybos ir tiekimo kryptį, kita – iš principo siekti esminių pokyčių ir balanso.
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė sako, kad Nacionaliniame miškų susitarime yra reikalingų miškų politiką keičiančių sprendimų. Tačiau kadangi nepavyko susitarti trijose ilgalaikei subalansuotai miškų politikai kertinėse temose, susitarimas yra tik dalinis ir jo nepakaks, kad būtų įgyvendinti ateičiai būtini pokyčiai.
Taip pat, anot jos, lyderystės, įgyvendinant esminius pokyčius ir pasirenkant, kuria kryptimi Lietuvos miškų politika judės, turės imtis politikai.
„Šią minutę, kol tariamės, yra vystoma ir įsibėgėja medieninė eksploatacinė kryptis. Labai raginame kuo greičiau pasukti į kitą pusę“, – pabrėžia pašnekovė.
L. Paškevičiūtė primena, kad nepavyko susitarti dėl tokių temų kaip miškų teikiamų naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas, biologinės įvairovės apsauga ir ekonominė nauda. Ji akcentuoja, kad kaip tik dėl šių miškų politikos aspektų visuomenėje kilęs pasipiktinimas ir atvedė prie būtinybės siekti NMS ir keisti miškų politikos kryptį.
Anot speciaistės, šios temos yra kertinės, jos lemia, kuri iš jau įvardytų krypčių – maksimalaus medienos tiekimo ar subalansuoto naudojimo – bus pasirinkta Lietuvoje.
„Svarbu pabrėžti, kad įtampos visuomenėje dėl miškų valdymo kyla todėl, kad Lietuvos miškai nėra valdomi tvariai. Nors formalūs tvarumo rodikliai yra tenkinami, tačiau esminiai kriterijai rodo priešingai. Miškų biologinė įvairovė skursta – miškų buveinių būklė blogėja. Miškai vis mažiau prisideda švelninant klimato kaitą – mažėja anglies sugėrimas miškuose.
Europos Komisija pradėjo pažeidimų procedūras dėl nebaigto steigti Natura 2000 tinklo. Net du trečdaliai saugomų teritorijų miškų yra priskirti grupėms, kurių prioritetas yra medienos gavyba. Kertant miškus vyrauja gamtai nepalankūs ir visuomenę piktinantys plyni ir atvejiniai kirtimai. Iš principo nei gamtai, nei žmonėms tokia miškų politika nėra palanki“, – įvardija ji.
Kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys turi mažėti
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė įsitikinusi, kad siekiant spręsti šias problemas neišvengiamai teks keisti balansą, kokia yra miškų naudojimo paskirtis.
„Miškų naudojimo paskirtį ir ūkininkavimo režimus iš esmės nusako miškų grupės. Šiandien jų pasiskirstymas yra toks: 10,2 proc. yra ekologinio, 2,6 proc. – rekreacinio ir net 87,2 proc. – ūkinio prioriteto miškai. Taigi, iš principo prioritetas yra medienos gavyba. Taip tęstis nebegali, nes matome, kad turime pažeistus tiek ekologinius, tiek socialinius poreikius“, – akcentuoja specialistė.
Anot jos, sprendžiant biologinės įvairovės nykimo krizę, gamtai privalu skirti ir veiksmingai saugoti ne mažiau nei 30 proc. šalies ploto, 10 proc. turime saugoti griežtai. Saugomų teritorijų miškai turi būti visiškai saugomi, o tai reiškia, kad juose gali būti tik ekosistemų apsaugos ir sociokultūrinio prioriteto miškai, vystoma gamtai artima miškininkystė.
„Rekreaciniams, kultūriniams ir nemedieniniams poreikiams taip pat reikia skirti ženkliai daugiau nei yra šiandien. Ypač turint omenyje, kad ateityje vis didesnį svorį turi įgyti nemedieninė ekonomika. Lietuva iš žaliavinės medienos eksportuotojos turėtų tapti sveikatingumo, rekreacijos ir turizmo miškuose lydere Europoje. Mūsų vertinimu bent 50 proc. Lietuvos miškų turėtų būti atiduota ekologiniam ir sociokultūriniam prioritetui.
Kirtimų normos ir medienos tiekimo apimtys iš Lietuvos miškų negali didėti. Priešingai, ilgalaikėje perspektyvoje – sumažinus žaliavinės medienos eksporto apimtis, pritaikius žiediškumo ir kaskadinio naudojimo principus, perorientuojant į ilgalaikius produktus, kuriant didesnę pridėtinę vertę – turi mažėti“, – pabrėžia L. Paškevičiūtė.
Galima suderinti
Medienos perdirbimo asociacijos direktorius Raimondas Imbrasas laikosi kitokios nuomonės dėl miškų grupių ir pabrėžia, kad iš esmės medienos pramonės atstovų tikslas Nacionaliniame miškų susitarime buvo sutarti, kad 20 proc. Lietuvos miškų būtų saugoma, o 80 proc. būtų leidžiama protinga, su aplinkosauginiais reikalavimais suderinta, ūkinė veikla.
„Konferencijoje „Lietuvos Davosas 2022“ pateikta statistika, išsakytos mokslo žmonių, specialistų mintys tik patvirtino, kokia svarbi Lietuvai yra miško pramonė ir kokia efektyvesnė ji dar galėtų būti, jeigu nesusidurtų su pertekliniais ir neracionaliais apribojimais“, – sako jis.
Medienos perdirbimo asociacijos direktorius įsitikinęs, kad pilnavertė ir sėkminga miškotvarka yra įmanoma tik ten, kur yra randamas protingas balansas tarp aplinkosauginių reikalavimų ir ekonominės veiklos.
„Švedijos modelis, puikiai parodo, kad šiuos du visuomenės skirtingus interesus galima puikiai suderinti, jeigu tik yra noro. Kalbėdamas apie Lietuvos NMS ir diskusijose pasigirstančius siūlymus, kad didesnius miško plotus reikėtų skirti turizmui ir rekreacijai, profesorius Vilis Brukas pastebi, kad nereikėtų to priešinti su ūkine veikla miškuose. Tai galima suderinti.
Švedijoje gerai išvystytas gamtinis turizmas. Gerai išvystytas rekreacinių takų tinklas, apima tiek saugomas, tiek ūkinius miškus, tiek kitas žemės naudmenas. Visa tai pasiekta be jokio neigiamo poveikio ekonominei – finansinei miško vertei. Tai tik patvirtina, kad ūkiniai miškai irgi sėkmingai tarnauja rekreacijai. Rekreaciniam turizmui svarbiausia yra kraštovaizdžio įvairovė ir patraukli rekreacinė infrastruktūra, o ne ūkinės veiklos apribojimai“, – įžvalgas pateikia jis.
R. Imbrasas, apibūdindamas NMS sako, kad blogiausia yra tai, jog vadovaujamės daugiau emocijomis ir nekalbame apie tai, kaip išsaugoti, bet tik kaip uždrausti, neįsiklausydami į mokslininkų, miškininkų ar ekspertų nuomones bei siūlymus. Taip pat neįvertiname to, kad Lietuvos biudžetas gali netekti iki 5 proc. metinių įplaukų bei galimybės apsirūpinti šiandien taip reikalingais energetiniais resursais-biokuru.
Procesas vis dar vyksta
Trečiadienį Aplinkos ministerijoje Nacionalinio miškų susitarimo (NMS) dokumento projektas pristatytas politinių partijų atstovams. Po pristatymo politinių partijų atstovai nusprendė tęsti susitarimų paieškas tais klausimais, kuriais susitarimų grupėms nepavyko susitarti, aptarė, kaip organizuos tolesnį NMS procesą.
„Nacionalinis miškų susitarimas sudėtingas, bet prasmingas procesas, kurio metu pavyko suburti bendruomenę, kuri kitu atveju nesišnekėtų. (...). Dabar turime su politikais susitarti, kaip judame toliau į priekį, politinės partijos turi pasakyti savo žodį“, – komentuoja aplinkos ministras Simonas Gentvilas.
Kaip teigiama Aplinkos ministerijos pranešime spaudai, temos, dėl kurių nesutarta, reikalauja politinės valios ir konkrečių politinių sprendimų. Kokie jie galėtų būti, tarsis 8 politinių partijų deleguoti atstovai (po 1–2 iš kiekvienos partijos).
„Siūloma nekeisti grupių susitarimų, gimusių bendrakūroje, nustatančių aiškias atskirų temų pokyčių kryptis, o nesutartose temose kaip pagrindą naudoti ministerijos parengtą siūlymą, apibendrinantį NMS susitarimų grupių darbo knygoje sudėtus pasiūlymus ir komentarus, remiantis susitikimuose išsakytomis pozicijomis.
Partijų atstovai per 2 savaites prašomi įvertinti šiuos siūlymus ir aptarę su savo partijomis, jau turėdami konkrečias įžvalgas, grįžti tęsti diskusijų. Kito susitikimo metu numatoma identifikuoti susitarimo vietas, kuriose dar reikia apsispręsti, taip pat kokiu būdu bus dirbama toliau, ar bus kviečiami ekspertai, galintys atsakyti į kilusius klausimus“, – rašoma Aplinkos ministerijos pranešime spaudai.
Aplinkos ministerijos Strateginės komunikacijos skyriaus vedėja pabrėžia, kad procesas vis dar vyksta, o poreikis dėl teisės aktų pakeitimų bus matomas tik tada, kai bus suderintas ir pasirašytas galutinis dokumentas.
NMS rengimas buvo itin komplikuotas
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė L. Paškevičiūtė sako, kad nors susitarimas prieš tai įvardytose šešiose srityse ir pasiektas, pats NMS rengimo procesas buvo užsitęsęs, komplikuotas ir varginantis.
Procesas, anot jos, turėjo būti grįstas partneryste ir atviru, sisteminiu bei konstruktyviu dialogu. Pagal pradinį planą jis turėjo trukti pusę metų. Tačiau, anot Aplinkosaugos koalicijos pirmininkės, tai buvo sunkus, klampus ir daug energijos bei laiko iš dalyvių pareikalavęs procesas.
„Reikia pripažinti, kad tai procesas, kuris suteikė daugiau skaidrumo, sutelkė skirtingas interesų grupes ir privertė jas aiškiai deklaruoti siekius. Tačiau jis turėjo daug esminių trūkumų. Proceso eiga nesuvaldyta ir vilkinama, skirtingos interesų grupės turėjo netolygų atstovaujamumą ir galimybes, dalyvių laikas ir požiūriai nebuvo gerbiami“, – nusivylimo neslepia specialistė.
Ji sako, kad atrodytų, jog šiandien neturėtų kilti klausimų, ar reikia įgyvendinti Europos žaliąjį kursą, numatantį esminius pokyčius ir primena, kad pernai liepą buvo paskelbta ES miškų strategija, kuri yra Europos lygiu pasiektas kompromisas dėl miškų ateities, tačiau ji nebuvo net pristatyta susitarimo dalyviams.
„NMS virto kovos arena tarp tų, kurie nori išlaikyti esamą situaciją, ir tų, kurie nori pokyčių. Mano manymu, tai yra vienas iš didžiausių trūkumų. Esame situacijoje, kai reikia tartis kokiu tempu keisime, o ne ar keisime“, – svarsto pašnekovė.