Vasarą Finiksas jau nebetinkamas gyventi
2020 metais ekstremalaus karščio banga Finikse pražudė beveik 200 žmonių – tai buvo karščiausia, sausiausia ir pražūtingiausia vasara miesto istorijoje. Sekinantis karštis, kai termometro stulpeliai kilo net iki 43 laipsnių, tą vasarą kepino 53 dienas (ankstesnis rekordas – 33 pragaro žemėje dienos). Praeitais metais nepakeliamo karščio dienų būta mažiau, tačiau aukų praktiškai tiek pat: daugiausia aukštos temperatūros neatlaikė benamiai ir kamuojami priklausomybių.
JAV Arizonos valstijos sostinė Finiksas ir jo gyventojai įpratę prie dykumai būdingo klimato, tačiau pasaulinis klimato atšilimas ir nekontroliuojamas miesto vystymasis lemia dar didesnę kaitrą – iš tikrųjų mieste vasarą pragariškai karšta.
Išgyventi Finikse vasarą – nemenkas iššūkis visiems 1,4 mln. ten gyvenančių žmonių. Pastaruosius du dešimtmečius karščio aukų skaičius čia tik auga, o 2020 metai tapo tikru lūžio tašku – tuomet karščio nulemtų mirčių skaičius ūgtelėjo maždaug 60 proc.
Praeitas metais – dar vieną pragariškai karštą vasarą – miesto meras pranešė apie pirmosios regione specialiai augančiai urbanistinės kaitros grėsmei skirtos tarnybos steigimą. Dėl šios grėsmės pavojus kyla jau ir miesto ekonomikos gyvybingumui.
„Finiksas vasaromis jau nebetinkamas gyventi daugumai mūsų žmonių, jie negali būti mieste, nes jame paprasčiausiai per karšta. Visų iki vienos karščio lemtų mirčių buvo galima išvengti, o tai skaudus įrodymas, kiek mes kaip miestas galime nuveikti, kad jis visiems vėl taptų patogus ir bent jau gyvenamas.
2020 metai buvo žvilgsnis į ateitį – štai tokios vasaros 2050 ar 2080 metais bus įprastas dalykas. Todėl privalome būti pasirengę, kad Finiksas ir toliau būtų klestintis miestas, o ne vaiduoklis“, – sako neseniai paskirtas Finikso reagavimo į kaitrą ir rizikos mažinimo tarnybos vadovas Davidas Hondula.
Karščiausias miestas JAV
Finiksas – pats karščiausias ir penktas pagal gyventojų skaičių Jungtinių Valstijų miestas. Į jį žmonės iš visos Amerikos ėmė plūsti, kai XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį tapo prieinami oro kondicionieriai. Populiacijos augimas lėmė betono infrastruktūros plėtrą (vienas po kito dygo pastatai, buvo tiesiami keliai, klojamos automobilių stovėjimo aikštelės) ir žaliųjų plotų mažėjimą. Taip susiformavo vadinamosios karščio salos – pavojingai karštos urbanistinės teritorijos, aktyviau nei natūralus kraštovaizdis sugeriančios ir atiduodančios atgal aplinkai saulės karštį.
Nuo 95 iki 99 proc. namų Finikse turi oro kondicionavimo sistemas, tačiau, remiantis apklausomis, net trečdalis miesto gyventojų (daugiau nei milijonas žmonių) kalba apie nepageidaujamą karščio poveikį. Tai reiškia, kad nemažai jų negali sau leisti naudotis kondicionieriais, nes neišgali susimokėti už elektrą, arba neturi lėšų taisyti vėsinimo įrangos gedimo atveju.
Pirma užduotis – apsaugoti gyventojus, kai yra labai karšta
D. Hondula vadovaus keturių asmenų komandai, kuriai keliamos dvi pagrindinės užduotys: apsaugoti gyventojus, kai labai karšta (reagavimo dalis), bei ieškoti ilgalaikių strategijų, kaip vėsinti miestą ir paversti jį patogesniu (rizikos mažinimo dalis). Abiem užduotims įgyvendinti reikia daugiau duomenų, geresnio koordinavimo valdžios aparate ir daugiau pinigų.
Pavyzdžiui, vietos sveikatos departamentas turi puikiai įvertintą priežiūros sistemą. Bet net ir tokiu atveju galutinė vasaros karščio sukeltų mirčių statistika ir išsami informacija apie jas skelbiama tik kitų metų vasario arba kovo mėnesį.
„Tai labai trumpas laiko tarpas planuoti kitą karštąjį sezoną, o mirtys yra tik didelio ledkalnio viršūnė. Mes beveik neturime žinių apie tai, kokias sąlygas žmonės patiria savo namuose“, – sako klimato ir sveikatos mokslininkas, daugiau nei dešimtmetį tyrinėjęs su karščiu susijusią riziką ir pažeidžiamumą.
Komandos sėkmė bus matuojama pagal mirčių ir susirgimų skaičių, tačiau problemos ir sprendimai yra tarpusavyje susiję: norint išgelbėti gyvybes reikės pertvarkyti karštį sulaikantį betoninį miesto kraštovaizdį, taip pat pagerinti prieigą prie vėsinimo centrų, drėkinimo stočių ir greitosios medicinos pagalbos.
D. Hondula sako, kad galima imtis greitų arba lengvai įgyvendinamų pokyčių, kurie, jo manymu, galėtų turėti tam tikrą tiesioginį poveikį. Pavyzdžiui, per daug žmonių susiduria su sunkumais, kai jiems prireikia aušinimo centrų. Padėti galėtų daugiau ženklų ir ilgesnis darbo laikas, taip pat visuomenės sveikatos kampanijos, raginančios gyventojus, paskambinusius pagalbos telefonu 911, likti su žmogumi, kol atvyks pirmieji medikai.
Antra užduotis – ieškoti ilgalaikių strategijų, kaip vėsinti miestą
Savo ruožtu rizikos mažinimo iniciatyvos būtų sutelktos į medžių sodinimą ir infrastruktūros gerinimą. Už tai bus atsakingi urbanistinės miškininkystės ekspertai bei aplinkosaugos specialistai, kuriuos ketinama samdyti.
Medžių sodinimas – itin populiari miesto vėsinimo praktika, ekspertai ją giria kaip sąlyginai neskausmingą klimato kaitos problemos sprendimą, kuriam savo laiku gerų žodžių negailėjo buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, britų premjeras Borisas Johnsonas ir Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas.
Finikso valdžios dar 2010 metais parengtame plane numatyta iki 2030 metų medžių lajos dangos kiekį padidinti iki 25 proc. (tuo metu ji sudarė 11–13 proc.). Deja, bet miestui šio tikslo siekti nesiseka, tad planus gali tekti keisti. Galbūt vertėtų koncentruotis į tvarumą kaip tokį ir spręsti mažesnes, tačiau konkretesnes problemas. Pavyzdžiui, ieškoti sprendimų rajonams, kur nėra pavėsio, ar pėsčiųjų intensyviai naudojamiems maršrutams, kai tenka eiti ar laukti atokaitoje.
„Medžiai plane, kurio vietos gyventojai reikalauja jau ne vienerius metus, sudaro labai svarbią dalį, tačiau tai nėra miesto problemos sprendimas. Tik jeigu mums pavyktų užtikrinti, kad 30 proc. dvidešimties minučių pasivaikščiojimo sudarytų maršrutas pavėsyje, galėtume kalbėti apie tinkamą sveikatos apsaugą kone visą vasarą“, – konstatuoja D. Hondula.
Šiuo metu mieste aktyviai bandomi inžineriniai vėsinimo sprendimai. Pavyzdžiui, vieni iš jų skirti šaligatviams – asfaltas padengiamas specialiu atspindinčiu junginiu, mažinančiu saulės spindulių absorbciją. Rezultatai teikia vilčių, tačiau D. Hondula perspėja nepasiduoti pagundai manyti, kad viskas taip paprasta.
„Nemanau, kad šaligatvių vėsinimas yra geriausias sprendimas, nes tokiu būdu tarsi įsipareigojame materialiajai infrastruktūrai ten, kur galimi geresni naudojimo variantai. Mums reikia papildomų teritorijų, kur būtų galima sodinti medžius, o tai žemė, kur šiuo metu yra gatvės... Visi žino, koks jautrus klausimas yra juostų mažinimas ar naikinimas“, – sako jis.
Miestai nėra bejėgiai
Kita itin jautri ir svarbi sfera yra miesto nekilnojamojo turto vystytojų entuziazmas uždirbti kuo daugiau, kuris daug metų niekais verčia bet kokias karščio žalos prevencijos priemones.
„Visuose statybų etapuose išsireikalauti su karščio mažinimu susijusių sprendimų bus nelengva ir prireiks nemažai laiko jiems įgyvendinti praktikoje“, – pripažįsta D. Hondula pripažįsta.
Tokios klimato katastrofos kaip mirtinos karščio bangos, miškų gaisrai, sausros ir liūtys darosi vis dažnesnės, kainuoja vis brangiau, pareikalauja vis daugiau gyvybių, o ekspertai sutinka, kad vienintelis būdas sumažinti klimato šiltėjimą yra riboti anglies dvideginio emisijas.
Svarbu suvokti, kad miestai ir miesteliai šioje situacijoje nėra bejėgiai. Tiesą sakant, tai patvirtina ir pats D. Hondula – urbanistinės kaitros problemos sprendimas gali padėti miestui susigrąžinti gyvybines jėgas.
„Nors miestų rankos ant didesnio sverto (šylančio klimato) ir atrodo labai menkutės bei silpnutės, tačiau dominuojantis klimato kaitos regionuose variklis yra ne kas kita kaip urbanizacija, o už šį svertą mes, kaip vietos valdžia, jau galime prisiimti atsakomybę,“ – sako jis.