Apie tai, kodėl ozono sluoksnis atsikuria, kuo jis svarbus Žemei ir ką daryti, kad klimato kaitos problema taip pat būtų veiksmingai sprendžiama, laidoje „Delfi rytas“ pasakoja VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas prof. dr. Arūnas Bukantis.
Ozono sluoksnio padėtis – stabili
Profesorius teigia, kad pirmi požymiai, jog ozonas jau nebenyksta, pastebėti dar 2000 m., todėl galima sakyti, kad ozono sluoksnio situacija jau du dešimtmečius yra stabili. Vis dėl to specialistas pabrėžia, kad šio sluoksnio atsikūrimas dar kol kas nėra prasidėjęs.
JT interneto svetainėje rašoma, kad jeigu ir toliau bus vykdoma dabartinė politika, tikimasi, kad iki 2040 m. ozono sluoksnis pasieks 1980 m. buvusį lygį. Antarktidoje šis atsistatymas numatomas maždaug iki 2066 m., o Arktyje – iki 2045 m.
„Manoma, kad iki amžiaus pabaigos grįšime į tą padėtį, kuri buvo, pavyzdžiui, 1970–1980 m.“, – pabrėžia A. Bukantis.
Pasak jo, yra du pagrindiniai rodikliai, pagal kuriuos vertinamas ozono sluoksnis. Pirma, yra matuojamas visas globalus ozono sluoksnis, tiksliau tariant, jo storis.
„Jei suspaustume visą atmosferoje esantį ozoną, turėtume tiktai 3 mm plonytį sluoksnelį. Bendrasis ozono kiekis pasaulyje yra pradėjęs didėti, tačiau kol kas dar yra maždaug 2,2 proc. mažesnis nei 20 a. viduryje.“, – sako profesorius.
Kitas rodiklis, anot jo, – ozono skylė virš Antarktidos.
„Ji vis dar yra labai didelė. Pavyzdžiui, praėjusį pavasarį – pavasaris Antarktidoje yra rugsėjo-spalio mėnesiais – ji buvo net 26 milijonų kvadratinių kilometrų dydžio. Tai yra didesnis plotas nei visa Šiaurės Amerika ir kol kas tos skylės užlopymo požymių nejaučiame“, – pabrėžia A.Bukantis.
Specialistas sako, kad ozonas turi ypatingos reikšmės stratosferos temperatūrai.
„25–30 kilometrų aukštyje jo koncentracija yra didžiausia. Kai ozono sumažėjo, virš Antarktidos esantis stratosferos sluoksnis labai atšalo ir ten žiemų metu susidarė cirkumpoliarinis ciklonas, kuris praktiškai izoliuoja šį regioną nuo vidutinių platumų ir ten tiesiog nepatenka ozonas nei iš ekvatoriaus (pusiaujo – aut. past.), nei iš vidutinių platumų. Taip ta skylė ir atsiranda“, – paaiškina „Delfi rytas“ pašnekovas.
Ozono sluoksnis yra viršutiniame stratosferos sluoksnyje ir blokuoja ultravioletinę spinduliuotę, kuri žmogui gali sukelti odos vėžį, kataraktą, taip pat pakenkti pasėliams.
Pokytį nulėmė tarptautinis susitarimas
Anot A. Bukančio, veiksmai, padėję atstatyti ozono sluoksniui padarytą žalą, yra susiję su tarptautiniais susitarimais, ypač su Monrealio protokolu, pasirašytu 1987 m.
„Juo šaldymo priemonėse ir aerozoliuose uždrausta naudoti medžiagas, kurių sudėtyje yra chloro ir bromo, ypač metilo bromido ir metilo chloroformo. Šios medžiagos yra pačios kenksmingiausios – tos, kurios ardo ozono molekulę O3“, – paaiškina jis.
Profesorius akcentuoja, kad tuomet, kai šis nutarimas priimtas, jis buvo ir gana sėkmingai įgyvendintas.
„Praktiškai visose šalyse buvo nutraukta (šių medžiagų – aut. past.) gamyba, importas ir naudojimas. Vis dėl to jų dar yra likę senuose įrenginiuose: šaldymo priemonėse, įvairiuose aerozoliniuose balionuose, gesintuvuose, tad kol kas iš jų (šios medžiagos – aut. past.) kartais išsiskiria, ypač tokius įrenginius utilizuojant ar demontuojant. Bet pati gamyba vadinamųjų freonų buvo palaipsniui sustabdyta“, – įžvalgomis dalijasi „Delfi rytas“ pašnekovas.
Vis dėl to jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad chloro, bromo turinčios medžiagos ir azoto oksidas buvo pakeistos hidrofluorangliavandeniliais, kurie nėra kenksmingi ozono sluoksniui, tačiau labai stiprina šiltnamio efektą.
„Dabar šių medžiagų daugėja ypač sparčiai. Tai yra tie komponentai, kurie šiuo metu yra naudojami šaldymo įrenginiuose ir aerozoliniuose balionuose, o jų koncentracijos didėjimas atmosferoje kelia labai didelį susirūpinimą. Kol kas didžiausią reikšmę turi anglies dioksidas, bet hidrofluorangliavandeniliai ar perfluorangliavandeniliai labai stipriai prisideda prie šiltnamio efekto stiprinimo“, – teigia jis.
Klimato kaitos susitarimai – pamirštami
Anot A. Bukančio, Monrealio protokolo įgyvendinimas yra pasaulinis pavyzdys, kaip galima sėkmingai sukurti ir įgyvendinti tarptautinius susitarimus aplinkosaugos srityje.
„Vis dėlto kiti susitarimai (dėl klimato kaitos – aut. past.), deja, galima sakyti, liko pamiršti. Tai Kioto protokolo nutarimai, taip pat Paryžiaus susitarimas, kuris kabo ant plauko. Galima sakyti, kad Paryžiaus susitarimas kol kas neįgyvendinamas, nes praktiškai deginame viską, kas dega, ir visiškai nekreipiame dėmesio į šiltnamio dujų emisijas.
Iš tiesų, jeigu vertintume šiandieninę situaciją, tai atrodytų, kad pasaulis ritasi tikrai labai spartaus atšilimo link. Anglies deginimas vėl atsinaujino netgi išsivysčiusiose šalyse. Akmens anglies ir rudosiose elektrinėse yra deginami dideli jos kiekiai. Kol kas dar yra neišsenkantys didžiuliai naftos ir dujų resursai ir jeigu pradėtume eksploatuoti Arktyje esančius išteklius, tai jų net iki amžiaus pabaigos užtektų visoms šalims.
Taigi, reikia susiimti labai stipriai, kad ta dekarbonizacija būtų įvykdyta. Tai nereiškia, kad reikia stabdyti pramonę ar energetikos sektorių. Tai tiesiog reiškia, kad reikia pereiti prie kitų energetikos rūšių ir ypač prie kitų kuro rūšių“, – pabrėžia specialistas.